Aplinkosauga ir jos įtaka medžiagoms
Aplinkosauga ir jos įtaka medžiagoms. Šiuolaikiniai dizaineriai, rinkdamiesi medžiagas, vis dažniau atsižvelgia į klimato kaitą ir natūralių išteklių nykimą – šie klausimai detaliau nagrinėjami bus tolimesniuose įrašuose. Tačiau verta paminėti, kad tvarumo ir ekologijos idėjos nėra naujas reiškinys – jos daro įtaką dizainui jau kelis dešimtmečius.
Rachel Carson ir ekologinio judėjimo ištakos
Rachel Carson (1907–1964) – amerikiečių jūrų biologė, gamtosaugininkė ir viena ankstyvųjų aplinkosaugos aktyvisčių. Jos knyga „Tylusis pavasaris“ („Silent Spring“), pirmą kartą išleista 1962 m., atskleidė žmogaus veiklos daromą žalą gamtai ir sukėlė susirūpinimą palietusi aplinkosaugą bei žmonių ir gyvūnų gerovę.
1963 m. Carson kreipėsi į JAV Kongresą, ragindama keisti įstatymus, kad būtų apsaugota gamtinė aplinka. Jos veikla tapo vienu pagrindinių impulsų „Žaliajam judėjimui“, kuris ilgainiui paveikė dizaino filosofiją ir gamybos metodus.
Ekologijos ir dizaino sintezė XX a. antroje pusėje
1960-aisiais hipių judėjimas ir aplinkosaugos aktyvizmas formavo naują požiūrį į dizainą. Buvo įkurtos „Worldshops“, „Third World Shops“ ir „Fair Trade“ parduotuvės, kuriose buvo prekiaujama etiškai gaminamais interjero produktais. Tuo pačiu laikotarpiu, 1968–1972 m., „Whole Earth Catalogue“ Jungtinėse Valstijose tapo ekologiškai sąmoningos kontrkultūros simboliu, siūlydamas aplinkai draugiškas prekes.
Tuomet išpopuliarėjo „etniniai“ audiniai, kilimai ir rankų darbo dirbiniai iš ne Vakarų kultūrų. Šie daiktai tapo ne tik interjero dekoro elementais, bet ir politine tapatybės išraiška bei pasipriešinimo Vakarų kapitalizmui simboliu – nors paradoksalu, jie vis tiek išliko vartotojiškos kultūros dalimi.
Victor Papanek ir socialiai atsakingas dizainas
Praėjus dvidešimčiai metų po Carson knygos pasirodymo, Austrijoje gimęs dizaineris ir pedagogas Victor Papanek išleido knygą „Design for the Real World“ (1971 m.). Joje ne tik nagrinėjami ekologiniai klausimai, bet ir akcentuojama dizainerių socialinė atsakomybė.
Ankstyvieji ekologijos šalininkai darė spaudimą vyriausybėms ir pramonei, skatindami pirmuosius politinius pokyčius ir medžiagų gamybos reformą interjero produktų gamintojams.
Pastatų prikėlimas antram gyvenimui ir tvarus dizainas
Didėjantis susirūpinimas aplinkosauga paskatino senų pastatų pernaudojimą, siekiant išsaugoti medžiagas ir sumažinti atliekų kiekį. Apie tai detaliau kalbėsime tolimesniuose įrašuose, tačiau verta pabrėžti, kad ši praktika turi istorinius precedentus, kurie aktualūs ir šiandienos dizaineriams, dirbantiems su istoriniais pastatais.
Carlo Scarpa ir architektūrinė restauracija
Italų architektas ir dizaineris Carlo Scarpa garsėjo jautriu požiūriu į istorinių pastatų rekonstrukciją. Jo svarbiausi projektai:
- Castelvecchio muziejus, Verona (1957–1975 m.)
- Querini-Stampalia fondas, Venecija (1961–1963 m.)
Scarpos darbas tapo esminiu pavyzdžiu interjero dizaino studentams, nes jo kūryba pasižymėjo:
- Gilia pagarba istoriniam kontekstui – nauji dizaino sprendimai harmoningai papildė esamas erdves;
- Aiškia skirtimi tarp senų ir naujų medžiagų – buvo siekiama ne imituoti, bet išryškinti skirtingų epochų sluoksnius;
- Rafinuotu detalių suderinimu, kuriant subtilias ir apgalvotas medžiagų jungtis.
Scarpos požiūris atspindi šiuolaikinę tvaraus dizaino filosofiją, kuri siekia ne tik išsaugoti istorines vertybes, bet ir integruoti inovatyvius, aplinkai draugiškus sprendimus į modernų interjerą.
