Medžiagų savybės

Medžiagų savybės: tai kokybinės ar charakteristinės ypatybės, tokios kaip medžiagos tankis ar stiprumas.

Patyręs dizaineris dažnai intuityviai reaguoja į medžiagas ir supranta jų tinkamumą įvairioms paskirtims. Tačiau svarbu, kad dizaineris kvestionuotų savo sprendimus ir užtikrintų, jog visiškai supranta medžiagos savybes skirtinguose kontekstuose. Pavyzdžiui, būtina įvertinti, ar medžiaga yra patvari ar trapi, sugerianti garsą ar atspindinti. Šios žinios leidžia priimti pagrįstus sprendimus dėl medžiagos tinkamumo bei jos derinimo su pasirinkta spalvų ir tekstūrų palete konkrečiam projektui ar dizaino koncepcijai.

Be to, išankstinių nuostatų peržiūrėjimas ir nusistovėjusių normų kvestionavimas gali paskatinti inovatyvesnę praktiką. Dizaineris taip pat gali pasinaudoti medžiagomis iš kitų dizaino sričių. Automobilių gamybos, pakuočių ir kitų komercinių sričių medžiagos gali būti pritaikytos interjero dizaine. Todėl būtina kūrybiškai žvelgti į medžiagas, kritiškai jas analizuoti ir ieškoti naujų jų panaudojimo galimybių.

Vertinant medžiagą konkrečiam naudojimui, galima atsižvelgti į šias savybes:

• Funkcinės savybės – susijusios su medžiagos praktiniu naudojimu ir jos tinkamumu tam tikrai paskirčiai.
• Santykinės savybės – kaip medžiaga sąveikauja su kitomis medžiagomis ar elementais.
• Sensorinės savybės – pojūčiai, kuriuos sukelia medžiaga (tekstūra, temperatūra, garsas).
• Aplinkosauginės savybės – medžiagos poveikis aplinkai, jos tvarumas, perdirbamumas.
• Subjektyvios savybės – kaip medžiaga vertinama individualiai, remiantis asmenine patirtimi ir emocijomis.

Funkcinės savybės

Renkantis medžiagas, dizaineris turi suderinti estetinius sprendimus su techniniais ir funkciniais projekto reikalavimais. Funkciniai reikalavimai priklauso nuo konteksto – pavyzdžiui, laikinos parodos, scenografijos ar kilnojamosios parduotuvės interjero sprendimai labai skirsis nuo ilgalaikių erdvių projektavimo.

Trumpalaikių interjero sprendimų ar instaliacijų pobūdis suteikia dizaineriui laisvės eksperimentuoti su medžiagomis ir peržengti nusistovėjusias normas. Tokiais atvejais galima išbandyti medžiagų galimybes bei ribas, o jų ilgaamžiškumas gali būti mažiau svarbus už estetinius ir kitus funkcinius aspektus. Daugelis šiuolaikinių dizainerių pasinaudoja tokiomis galimybėmis kurdami laikinus, tačiau inovatyvius interjero sprendimus.

Kuriant nuolatines erdves, tokias kaip ligoninės, mokyklos ar muziejai, medžiagų parinkimas tampa itin atsakingu uždaviniu. Užbaigę projektą, dizaineriai klientams palieka „medžiaginį palikimą“, kurį jie patirs kasdien – tinkamai parinktos medžiagos gali pagerinti jų gyvenimo ar darbo kokybę, o netinkamai pasirinktos gali kelti nepatogumų dėl nuolatinės priežiūros, remonto ar net keitimo poreikio.

Projektuojant ilgalaikius interjerus, dizaineriai vis dar gali ieškoti naujovių ir kvestionuoti tradicinius sprendimus, tačiau kartu turi užtikrinti, kad pasirinktos medžiagos bus ilgaamžės, atsparios ir lengvai prižiūrimos už prieinamą kainą. Medžiagos turi atitikti jų paskirtį ir užtikrinti patikimą bei funkcionalų interjerą ilgam laikui.

Projektuojant ilgalaikiam naudojimui, interjero dizaineris turi atsižvelgti į tai, kaip medžiaga laikui bėgant keisis dėl savo funkcijos. Pavyzdžiui, medinės turėklų detalės dėvėsis nuo daugybės rankų prisilietimų, metalinės durų rankenos įgaus blizgančią patiną nuo nuolatinio čiupinėjimo, o akmeniniai laiptai palaipsniui eroduos nuo nuolat besitrinančių į juos batų. Tai, kaip medžiaga „sensta“ ir dėvisi, suteikia erdvei autentiškumo bei ilgalaikį tapatumo jausmą.

Medžiaga sukuria ryšį tarp erdvės ir jos naudotojo, ji reaguoja į kasdienį naudojimą. Medis turi savo kvapą, jis sensta, jame gali atsirasti parazitų ir kitų natūralių pokyčių. Tai gyva medžiaga, turinti savo istoriją ir tapatybę. Pavyzdžiui, frazė „masyvus ąžuolas“ daugeliui kelia asociacijas su kartų tęstinumu, solidžiais baldais ir šeimos tradicijomis.

Tokie medžiagų pokyčiai gali sustiprinti interjero charakterį – jie primena randus ir raukšles žmogaus kūne, kurie įrašo laiko tėkmę, asmenines istorijas ir patirtį.

Nors medžiagos atlieka daugybę funkcinių užduočių, kai kurios jų savybės yra reguliuojamos teisės aktais. Teisiniai dokumentai nustato, kaip medžiagos turi veikti, kad sukurtų saugias ir prieinamas erdves bei sumažintų galimą riziką naudotojams. Pavyzdžiui, siekiama apriboti ugnies plitimą paviršiais ar sumažinti slydimo pavojų.

Šie reikalavimai taikomi ne tik matomoms medžiagoms, bet ir toms, kurios lieka po paviršiumi – išlyginamiesiems mišiniams, pagrindams, užpildui, karkaso sistemoms ir kt. Dizaineris privalo kruopščiai parinkti visus šiuos elementus ir užtikrinti, kad jie veiktų tinkamai.

Nors tai gali atrodyti sudėtinga, egzistuoja daug išteklių, literatūros ir specialistų, kurie gali padėti pasirinkti tinkamus sprendimus. Visuotinių standartų dokumentų nėra, todėl dizaineriai privalo išmanyti teisės aktus šalyje, kurioje vykdo projektą.

Specifinės funkcijos

Vertinant medžiagų funkcinį našumą, pagrindiniai aspektai yra patvarumas ir priežiūra. Tačiau egzistuoja daugybė kitų kriterijų, kurie taip pat svarbūs priklausomai nuo medžiagos paskirties. Kai kurie iš jų:

• Akustinės savybės – medžiagos, sugeriančios arba atspindinčios garsą, užtikrinančios garso izoliaciją tarp skirtingų erdvių.
• Stiprumas spaudimui ar tempimui – medžiagos, kurios naudojamos konstrukciniams elementams.
• Higiena – specialiai sukurtos medžiagos, mažinančios infekcijų ar užteršimo riziką, pvz., pramoninėse virtuvėse.
• Šviesos pralaidumas ar skleidimas – medžiagos, gebančios perduoti šviesą arba turinčios skirtingus skaidrumo bei nepermatomumo lygius.
• Atsparumas vandeniui – medžiagos, kurios nepraleidžia vandens.
• Saugumas – medžiagos, mažinančios traumų riziką, pvz., neslidžios grindys baseinuose.
• Šiluminės savybės – izoliacinės medžiagos, padedančios sumažinti energijos sąnaudas šildymui ar vėsinimui.
• Atsparumas ugniai – medžiagos, lėtinančios ugnies plitimą ar užkertančios jai kelią.

Renkantis medžiagas interjero ar architektūriniams sprendimams, svarbu įvertinti šiuos aspektus, kad būtų užtikrintas jų tinkamumas konkrečiai paskirčiai.

Santykinės savybės

Medžiagos sąveikauja viena su kita ir turi savitą spindesį, todėl jų derinys gali sukurti unikalų efektą. Medžiagos yra beribės.

Viena iš didžiausių interjero dizaino meno dalių – gebėjimas kurti trimatę medžiagų kompoziciją. Geras interjero dizaineris jautriai suvokia medžiagų sensorines savybes, turi spalvų teorijos ir tonų supratimą. Svarbu ne tik žinoti kiekvienos pasirinktos medžiagos unikalumą, bet ir suprasti, kaip jos dera tarpusavyje tiek techniniu, tiek estetiniu požiūriu.

Tarp medžiagų egzistuoja kritinis artumo santykis, kuris priklauso nuo jų tipo ir svorio. Skirtingas medžiagas galima derinti statybose, tačiau jei jos yra per toli viena nuo kitos, jos nesąveikauja. Jei jos per arti – gali prarasti savo individualumą ir poveikį.

Dizainerio užduotis – sukurti medžiagų paletę, kurioje atsiskleistų ritmas, tonas, balansas, kontrastas, harmonija arba disonansas. Medžiagos perteikia prasmę, sukelia prisiminimus ir formuoja atmosferą. Tarp jų ir „meno” ar „muzikos” galima atrasti aiškių paralelių, todėl kuriant medžiagų derinius verta remtis ir šių sričių terminologija.

Bendri „muzikos” ir „meno” terminai

• Akordas – kelių muzikinių natų skambėjimas vienu metu.
• Spalva – visų atspalvių naudojimas tapyboje; taip pat išskirtinis muzikinio garso tonas.
• Kompozicija – meno kūrinio dalių harmoningas išdėstymas.
• Kontrastas – kai vienu metu skamba dvi ar daugiau skirtingų melodijų.
• Disonansas – chaotiškas, nesuderintas garsų derinys.
• Ritmas – pasikartojantis raštas, spalvų, šviesos ir šešėlių ar formų kaita.
• Tonas – spalvų ir šviesos bei tamsos derinys, sukuriantis tam tikrą nuotaiką.

Savo knygoje „On Altering Architecture“ Fredas Scottas nagrinėja dailės praktikos reikšmę interjero dizainui ir panašumus tarp koliažo bei intervencijos į esamą pastatą:

Koliažo ir intervencijos panašumai suteikia dizaineriui galimybę pasitelkti menininkams būdingas strategijas, ypač atsitiktinumo ir improvizacijos principus kūrybos procese. Abu metodai grindžiami kompozicijos kūrimu iš skirtingų elementų – senų ir naujų, rastų ir numatytų. Akivaizdu, kad interjerų kompozicija dažnai primena kubizmo sintetinės fazės kūrybos principus.

Koliažo technikos naudojimas mene taip pat padarė didelę įtaką interjero dizainui. Ši praktika prasidėjo XX a. pradžioje, kai Georges Braque (prancūzas, 1882–1963) ir Pablo Picasso (ispanas, 1881–1973) ėmė sluoksniuoti rastus vaizdus ir medžiagas, kurdami naujas kompozicijas. Šią techniką vėliau perėmė ir tobulino tokie kūrėjai kaip Kurt Schwitters (vokietis, 1887–1948) bei britų dizaineris Ben Kelly.

Ben Kelly savo projektuose dažnai kuria medžiagų paletes tarsi trimačius koliažus, derindamas skirtingas tekstūras, spalvas ir tonus. Nors jo darbuose nėra tiesioginių nuorodų į konkrečius paveikslus ar meno kūrinius, meno praktikos ir teorijos įtaka akivaizdi.

Tapyba gali tapti puikiu įkvėpimo šaltiniu kuriant interjero medžiagų kompozicijas. Menininkai gali išmokyti dizainerius, kaip naudoti spalvas ir suprasti jų poveikį nuotaikai bei emocijoms. Paveikslai taip pat padeda suprasti, kaip balansuoti ryškias ir neutralias spalvas, suderinti kontrastingas ar harmoningas spalvų kombinacijas, derinti šviesius ir tamsius tonus.

Be to, dizaineris turi atsižvelgti į tai, kaip medžiagų masteliai dera tarpusavyje konkrečioje erdvėje. Pavyzdžiui, didelis, vientisas vienos medžiagos plotas gali būti subalansuotas mažesniais, kontrastingais elementais. Taip pat svarbu įvertinti, kaip modulinės medžiagos, tokios kaip plytos ar mozaikinės plytelės, atrodys bendrame erdvės kontekste – jų suvokimas gali labai skirtis priklausomai nuo patalpos dydžio.

Kaip aptarta ankstesniuose šios temos įrašuose, interjero dizaino projektas paprastai vyksta vienoje iš trijų situacijų:

1. Naujame pastate – jau pastatytame arba dar tik įsivaizduojamame.
2. Laikinoje vietoje – pavyzdžiui, parodų ar renginių erdvėse.
3. Esamame pastate, kuris anksčiau turėjo vieną ar kelias paskirtis.

Kiekvienu atveju dizaineris perima tam tikrą esamą medžiaginę aplinką, kuri turės derėti ar kontrastuoti su naujai kuriamu interjeru. Todėl reikia nuspręsti, kaip naujos medžiagos sąveikaus su paveldėta aplinka:

• Medžiagų paletė ir formos gali būti harmoningos arba kurti įtampą.
• Nauja intervencija gali atrodyti simbiotiška (pritaikanti) arba parazitinė (prieštaraujanti).
• Naujos medžiagos gali atskleisti arba paslėpti senąsias interjero savybes.
• Jos gali būti suderintos ir papildančios arba kontrastuojančios ir agresyvios.

Be integruotų medžiagų paletės, interjero dizaineris taip pat turi apsvarstyti paviršių apdailą, laisvai pastatomus baldus, objektus ir dekoratyvinius elementus – viską, kas sudaro bendrą erdvės visumą. Kėdės, stalai, kilimai, šviestuvai ir žaliuzės suteikia interjerui funkcionalumo ir kviečia žmones juo naudotis.

Tačiau ilgainiui mobilūs elementai (pvz., kėdės ar baldai) gali būti perkeliami, keičiami, papildomi naujais. Tai natūralus gyvenamosios erdvės procesas, interjero dinamika.

Kaip pažymi architektai, kiekvienas interjero elementas turi savitą charakterį, skirtingas tekstūras ir apdailas:

„Atskiri elementai turi savarankišką reikšmę, jie gali būti laisvai perkeliami nepakeičiant bendro kambario charakterio.“

Be to, dizaineriai turi įsivaizduoti ne tik, kaip jų sukurta erdvė atrodys pradžioje, bet ir kaip ji keisis laikui bėgant:

„Mintis, kad į pastatą natūraliai įsilies daiktai, kurie neturi su manimi, kaip architektu, nieko bendra, leidžia man geriau suvokti mano pastatų ateitį – ateitį, kuri vyks be manęs. Tai man suteikia didelę pagalbą įsivaizduojant namų ateitį, jų realų naudojimą. Angliškai tai galima pavadinti „namų jausmu“.“

Kuriant interjero medžiagų paletę, dažnai nepaisoma mažesnių mastelio objektų, tačiau jie gali turėti didelę įtaką bendram interjero pojūčiui. Tokie elementai gali būti ne tik dekoratyvūs, bet ir netikėti, asmeniški daiktai, atskleidžiantys erdvės naudotojo ar gyventojo tapatybę.

Savo esė „A Wall of Books“ Williamas Brahamas pažymi, kad Elsie de Wolfe (1865–1950) suprato knygų svarbą interjero spalviniam įvairumui, ypač tradicinėse bibliotekose. Ji teigė, kad knygų nugarėlės suteikia ryškių spalvų dinamiką neutralioje ir natūralioje erdvėje:

„Čia, jei kur nors, galėtumėte manyti, kad ruda mediena sukurs monotoniją, tačiau pagalvokite apie tūkstančius knygų su spindinčiais įrišimais… Argi nematote, kad ši kedro medžio erdvė tiesiog švyti spalvomis?“

Be knygų, augalai (tiek interjero, tiek eksterjero) bei meno kūriniai taip pat suteikia erdvei papildomos reikšmės, spalvos ir tekstūros. Šios medžiaginės savybės yra laikinos, nes jos keičiasi dėl natūralių procesų ar žmogaus veiksmų – papildant, pridedant ar pašalinant tam tikrus elementus.

Šiuolaikinėse erdvėse vis svarbesnį vaidmenį atlieka ir skaitmeninė projekcija, kuri leidžia formuoti interjerą dinamiškai – vaizdiniai elementai, spalvos ir šviesa gali atsirasti ir išnykti, nuolat keisdami erdvės atmosferą.

Galutinis interjero pojūtis priklauso ne tik nuo atskirų medžiagų, bet ir nuo jų tarpryšių – tai sukelia fizinį ir emocinį atsaką iš naudotojų, kurie reaguoja į sukurtą atmosferą bei medžiagų sensorines savybes.

Sensorinės savybės

Kiekviena architektūros patirtis yra daugiasensorinė – erdvės, medžiagų ir mastelio savybės suvokiamos ne tik akimis, bet ir klausa, uosle, lytėjimu, skonio pojūčiu, netgi kaulais ir raumenimis. Architektūra sustiprina egzistencinę patirtį, mūsų buvimo pasaulyje suvokimą, kuris iš esmės yra sustiprinta savęs patirtis. Tai nėra vien tik vizualinė ar penkių klasikinių pojūčių patirtis – architektūra įtraukia įvairius sensorinius išgyvenimus, kurie susilieja tarpusavyje.

Renkantis medžiagas interjerui, dizaineris turi įvertinti erdvės fenomenologiją, t. y. kaip vartotojas patirs ir reaguos į jos sensorines savybes tiek fiziškai, tiek emociškai. Tai gali būti reakcijos, tokios kaip malonumas liečiant paviršių, prisiminimai, kuriuos sukelia tam tikras kvapas ar garsas. Tokie pojūčiai yra susiję ir veikia kartu, kurdami holistinę patirtį.

Tradiciškai „sensorinis“ terminas siejamas su penkiais pagrindiniais pojūčiais (Aristotelio apibrėžimas): regėjimu, uosle, lytėjimu, skoniu ir klausa. Tačiau šiuolaikiniai tyrimai išskiria ir kitus pojūčius, tokius kaip:

• Judėjimo pojūtis,
• Pusiausvyros suvokimas,
• Propriorecepcija (savo kūno padėties erdvėje jutimas),
• Gyvybingumo ir komforto pojūtis,
• Numinozinis pojūtis (susijęs su susižavėjimu ir pagarba erdvei).

Šie pojūčiai taip pat yra svarbūs dizaino procese ir turėtų būti skatinami bei vystomi interjere.

Juhani Pallasmaa savo knygoje „The Eyes of the Skin“ argumentuoja, kad Vakarų visuomenėje regėjimas užgožia kitus pojūčius – reiškinys, vadinamas okularcentrizmu. Jis teigia, kad šis vizualumo iškėlimas virš visko nuskurdino architektūrinę aplinką, nes pastatai dažnai neįtraukia visapusiško sensorinio dalyvavimo, sukelia pojūčių trūkumą ar net sensorinį badą.

Vis daugiau menininkų, dizainerių, šokėjų, psichologų ir kitų sričių specialistų sutinka, kad kūnas ir jo jutiminiai suvokimai statybinėje aplinkoje yra nepakankamai vertinami. Taip pat pripažįstama, kad pojūčiai nėra izoliuoti, bet glaudžiai susiję:

• Mes „liečiame“ akimis,
• „Ragaujame“ nosimi,
• „Matome“ ir „girdime“ oda.

Šiuolaikinis sensorikos suvokimas taip pat pripažįsta, kad mūsų kūnas neša su savimi prisiminimus – fiziologinius, neurologinius, istorinius, socialinius ar įsivaizduotus, kurie daro įtaką mūsų reakcijoms į erdvę.

Todėl, vertindamas medžiagas konkrečiam projektui, dizaineris turėtų apsvarstyti jų sensorines savybes ir atmosferą, kurią sukurs medžiagų deriniai trimačiame kontekste. Medžiagos gali būti naudojamos siekiant sukurti holistines, daugiasensorines patirtis arba akcentuoti specifinius pojūčius.

Šiame kontekste toliau bus nagrinėjamos penkių pagrindinių pojūčių sąveikos su interjero dizainu.

Regėjimas

Vertinant medžiagos vizualinį poveikį, dizaineris turi suprasti šviesos įtaką, nes būtent ji leidžia suvokti gylį, formą, tekstūrą, spalvą, formą, peršviečiamumą, skaidrumą ir nepermatomumą. Taip pat svarbu įvertinti paviršiaus emisivumą, jo atspindžio savybes ir poveikį erdvei.

Šviesa dramatiškai keičia erdvę:

• Ji gali pakeisti spalvą, temperatūrą ir bendrą atmosferą.
• Ji veikia mūsų erdvės, mastelio ir formų suvokimą.
• Ji turi įtakos mūsų emocijoms, savijautai ir produktyvumui.
• Kadangi šviesos kiekis dienos bėgyje ir sezonų metu kinta, keičiasi ir mūsų energijos lygiai bei nuotaika.

Šviesos kokybė skiriasi priklausomai nuo geografinės padėties – platumos, ilgumos ir pusrutulių. Pavyzdžiui, medžiagos, pasirinktos pastatui šiauriniame pusrutulyje, kur šviesos intensyvumas stipriai kinta priklausomai nuo sezono, gali atrodyti visiškai kitaip vietovėse, kur klimatas yra stabilus ir šviesa nesikeičia taip drastiškai.

Šviesa ne tik atskleidžia medžiagų savybes, bet ir gali būti naudojama kaip pačios erdvės formavimo įrankis. Ji padeda kurti:

• Ribas tarp erdvių,
• Akcentinius taškus ir kryptį,
• Ritmiką ir tempą,
• Naratyvą, formuojantį vartotojo patirtį.

Šviesa apšviečia ir formuoja „sceną“, kurioje žmonės gyvena savo kasdienį gyvenimą, švenčia, žaidžia, apmąsto, bendrauja ar net gedi. Tai esminis elementas, kuris interjero dizainui suteikia ne tik vizualinę, bet ir emocinę dimensiją.

Erdvės toninė kompozicija formuojama manipuliuojant natūralia ir dirbtine šviesa, taip pat pasirinktų medžiagų spalva ir tonu. Net ir nedideli šių elementų pakeitimai gali visiškai transformuoti erdvinę patirtį.

Dizaineris gali siekti sukurti:

• Tamsią, introspektyvią ar kontempliatyvią aplinką, kuri apgaubia žmogų ir skatina susikaupimą.
• Šviesią, pakylėjančią atmosferą, kurioje sklandžiai susilieja vidinės ir išorinės erdvės.

Kiekvienu atveju pasirenkamos skirtingos medžiagos ir apšvietimo strategijos, siekiant norimo poveikio.

Instaliacijų menininkas James Turrell nagrinėja natūralios ir dirbtinės šviesos galimybes, teigdamas:

„Mane domina ne tik fizinės mūsų suvokimo ribos, bet ir išmoktos ribos.“

Jis naudoja šviesą kaip pagrindinę priemonę keisdamas mūsų vizualinį suvokimą ir erdvės patirtį.

Panašiai šviesos poveikį interjerui naudojo Keith Sonnier, kuris kartu su architektais Baumschlager ir Eberle sukūrė dramatišką šviesos efektą „Munich Re Group“ būstinėje. Jų dizainas, pasitelkdamas komplementarių spalvų teoriją, primena James Turrell menines praktikas. Interjeras buvo prisodrintas neoninės spalvos šviesos, o atspindinti grindų danga dar labiau sustiprino įtraukiančią, spalvomis „nutapytą“ erdvę.

Spalvos mene ir interjere

Tokie menininkai kaip:

• Mark Rothko (1903–1970, JAV),
• Richard Diebenkorn (1922–1993, JAV),
• Bridget Riley (gim. 1931, JK),
• Paul Klee (1879–1940, Šveicarija),
• Patrick Heron (1920–1999, JK)

puikiai demonstruoja, kaip tapyboje naudojamos spalvos gali įkvėpti interjero dizaino spalvines kompozicijas.

Jų kūryba, kaip ir daugelio kitų dailininkų, turėjo didelę įtaką interjero dizaineriams. Tapybos darbai gali būti interpretuojami siekiant sukurti atmosferiškus, vientisus ir sudėtingus interjerus, išgaunamus per kruopščiai subalansuotus spalvų, tonų ir apšvietimo derinius.

Savo knygoje „Color: Communication in Architectural Space“ autoriai Meerwein, Rodeck ir Mahnke nagrinėja spalvų psichologinį poveikį ir teigia, kad erdvės gali būti vizualiai per mažai stimuliuojančios arba per daug stimuliuojančios.

Tarp per mažos ir per didelės stimuliacijos egzistuoja optimalus informacijos suvokimo lygis.

• Nepakankama stimuliacija (spalvų trūkumas, monotoniški raštai, silpni kontrastai) gali sukelti:
  • Sensorinį deficitą,
  • Neramumą,
  • Dirglumą,
  • Koncentracijos sunkumus,
  • Sutrikusį aplinkos suvokimą.
• Perteklinė stimuliacija (per daug spalvų, ryškių raštų, stiprių kontrastų) gali sukelti fizinius ir psichologinius pokyčius, tokius kaip:
  • Padažnėjęs kvėpavimas ar pulsas,
  • Padidėjęs kraujospūdis,
  • Raumenų įtampa.

Tyrėjai Berlyne ir McDonnell nustatė, kad įvairūs, nedarni ir chaotiški raštai ženkliai padidina stimuliacijos lygį, o tai gali turėti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį, priklausomai nuo dizaino tikslo ir aplinkos konteksto.

Renkantis spalvas interjerui, dizaineriai turi atsižvelgti į ergonominį ir psichologinį balansą, užtikrinant, kad erdvė būtų nei per daug neutrali, nei per daug chaotiška, taip sukuriant patogią ir harmoningą aplinką naudotojui.

Renkantis ir išdėstant medžiagas, dizaineris turi atidžiai įvertinti spalvų toninį svorį ir jo poveikį interjerui, nes spalvos gali vizualiai pakeisti erdvės suvokimą. Tamsios lubos gali sukurti žemesnių lubų įspūdį, o tamsios sienos padaryti kambarį siauresnį. Tuo tarpu šviesios ir neutralios spalvos gali vizualiai praplėsti erdvės pojūtį ir suteikti jai lengvumo. Jei ilgų sienų akcentavimui naudojami tamsesni tonai, kambarys gali atrodyti pailgintas, o skirtingų atspalvių naudojimas gali padėti formuoti norimą erdvės atmosferą bei proporcijas.

Dizaineris turi suprasti psichologinį vizualinių stimulų poveikį erdvės naudotojui. Spalvotos ir raštuotos medžiagos gali perteikti kultūrinę ir religini identitetą, socialinį statusą ar turtą, taip pat jos gali veikti žmogaus emocinę būseną – raminti, skatinti atsipalaiduoti arba suteikti energijos ir stimuliuoti.

Pavyzdžiui, interjero dizainas skiriasi priklausomai nuo erdvės funkcijos:

• Restoranuose interjeras dažnai kuriamas taip, kad skatintų lankytojus užsibūti ir pasinerti į valgymo patirtį.
• Kavinėse dažnai vyrauja dinamiškesnis dizainas, skatinantis greitesnį apsilankymą ir klientų rotaciją.

Šie vizualiniai skirtumai dažnai susiję ir su kitais sensoriniais aspektais, tokiais kaip akustika, kvapas ar lytėjimo pojūtis.

Požiūris į raštų ir dekoratyvių elementų naudojimą interjere priklauso nuo funkcijos, vietos, laiko ir kultūros. Vakarų pasaulyje ir plačiau pastebimas dekoratyvumo atgimimas, kai spalvos ir raštai naudojami kuriant įtraukiančias, patirtines erdves.

Tai gali būti reakcija į:

• Naujas technologijas, kurios leidžia eksperimentuoti su raštais ir spalvomis,
• Mados tendencijas, kurios atgaivino 1950–1970 m. meną ir dizainą,
• Modernizmo įtakos atsvarą – modernizmas atsisakė dekoro, siekdamas minimalistinio interjero, tačiau šis požiūris buvo priimtinas architektų ir dizainerių bendruomenėje, bet ne visada sutapo su plačiosios visuomenės estetiniu skoniu.

Lytėjimas

Hegelis teigė, kad vienintelis pojūtis, kuris leidžia patirti erdvinį gylį, yra lytėjimas, nes jis leidžia pajusti daiktų svorį, atsparumą ir trimatę formą, taip padėdamas suvokti, kad objektai tęsiasi į visas puses. Regėjimas tik atskleidžia tai, ką lytėjimas jau žino – mūsų akys tarsi „glosto“ tolimus paviršius, kontūrus ir briaunas, o pasąmoninis lytėjimo pojūtis nulemia, ar ši patirtis bus maloni, ar nemaloni. Artima ir tolima patirtis susilieja į vieną pojūčių visumą.

Per lytėjimą mes fiksuojame ir interpretuojame mus supančią aplinką bei reaguojame į šiuos pojūčius fiziškai, emociškai ir intelektualiai. Toks sensorinis suvokimas kartais vadinamas haptiška sistema.

Dizaineriai gali sustiprinti ir tam tikru mastu kontroliuoti šią fizinę ir psichologinę patirtį, atidžiai rinkdamiesi medžiagas ir formas, kurios veikia mūsų lytėjimo pojūčius. Pavyzdžiui:

• Durų rankenos pojūtis ir durų svoris gali perteikti tvirtumo ar lengvumo įspūdį.
• Žingsnio ilgis lipant laiptais daro įtaką judėjimo sklandumui ir komfortui.
• Kambario aukščio, pločio ir gylio santykis gali suteikti kūnui laisvės arba prislėgti.
• Erdvės ritmas ir tempas, nustatomi per medžiagų struktūrą ir išdėstymą, daro poveikį žmogaus judėjimui.
• Tekstūros, kurias liečiame rankomis ar kojomis, sukelia skirtingus sensorinius įspūdžius.
• Paviršių temperatūra veikia mūsų fizinį komfortą.

Sąmoningai ar nesąmoningai, mūsų kūnas nuolat bendrauja su materialiu pasauliu, o dizaineris turi priimti apgalvotus sprendimus, formuodamas šią patirtį. Tai gali būti tekstūrų deriniai ir kontrastai, sienos, į kurias atsiremiame, grindys, ant kurių sėdime, ar turėklai, kuriuos sugriebiame – visa tai kuria mūsų jutiminį ryšį su aplinka.

Kvapas ir skonis

Nors kvapas ar „skonis“ retai tampa pagrindiniu dizainerio kriterijumi renkantis medžiagas, jie gali turėti stiprų poveikį erdvės suvokimui. Kvapas – tai vienas iš primityviausių pojūčių, glaudžiai susijęs su emocijomis ir ilgalaike atmintimi. Tam tikri kvapai gali sukelti prisiminimus apie patirtas erdves, net jei jos buvo lankytos prieš daugelį metų.

Puikus to pavyzdys – filosofo Hans-Georg Gadamer vaikystės prisiminimai apie savo tėvų namus, įsikūrusius Grunderzeit laikotarpio buržuazinėje viloje. Jis prisiminė puikiai prižiūrėtas ir vaškuotas parketo grindis, kurios skleidė stiprų, bet malonų vaško kvapą. Kadangi vaikams buvo leidžiama įeiti į šią reprezentacinę patalpą tik ypatingomis progomis, pavyzdžiui, per Kalėdas, šis kvapas jam tapo magija alsuojančios erdvės dalimi.

Šis pavyzdys iliustruoja, kaip medžiagų kvapas gali sustiprinti erdvinę patirtį ir formuoti ilgalaikius prisiminimus, net jei tai nėra sąmoningai numatyta dizaino procese.

Tam tikri kvapai yra glaudžiai susiję su mūsų emocine būsena. Šventyklos smilkalai, šviežiai kepama duona, verdančios kavos aromatas ar eteriniai aliejai pirtyje gali sukelti geros savijautos pojūtį, sustiprindami mūsų ryšį su aplinka.

Jau kūdikystėje mūsų uoslė, skonis ir pojūčiai burnoje padeda suprasti ir pažinti pasaulį. Instinktyviai visi daiktai keliami prie nosies ir burnos tam, kad būtų ištirti jų kvapas, skonis ir tekstūra. Su amžiumi šie elgesio modeliai tampa mažiau svarbūs, tačiau jie išlieka galingais aplinkos suvokimo būdais.

Taktiliniai pojūčiai ir skonis gali būti susiję. Kaip teigiama:

„Tam tikros spalvos ir subtilios detalės gali sukelti pojūtį burnoje. Kruopščiai nupoliruotas akmens paviršius pasąmoningai suvokiamas liežuviu.“

Tai reiškia, kad ne tik medžiagos tekstūra, bet ir spalva gali provokuoti oralinį atsaką, pavyzdžiui, „raudonos“ ar „mėlynos“ skonį.

Kvapas ir skonis kaip dizaino elementai

Naujos dizaino intervencijos vieta gali turėti savo kvapinį ir skonio charakterį. Tokios medžiagos kaip metalas, plastikas, guma, medis, lakas ar vaškas skleidžia specifinius kvapus ir net skonius – kartais aštrius, rūgščius, saldžius ar neutralius.

Šie sensoriniai aspektai gali daryti įtaką naujų medžiagų pasirinkimui, nes „visapusiška“ jutiminė sistema sujungia kvapus, skonius, spalvas, tonus ir tekstūras į vieningą patirtį. Dizaineris, suvokdamas šią sinestezinę sąveiką, gali sąmoningai modeliuoti erdvės emocinį ir fizinį poveikį.

Klausa

Erdvėje esančių medžiagų akustinės savybės gali būti formuojamos taip, kad jos sugertų arba atspindėtų garsą, priklausomai nuo norimo efekto.

• Kietos medžiagos atspindi garsą, sukurdamos akustiškai „gyvas“ ir rezonansines erdves. Tokių patalpų garsinis fonas gali tapti nemalonus ar varginantis, ypač jei jose praleidžiama daug laiko (pvz., klasėse ar biuruose, kur triukšmas gali trukdyti susikaupimui).
• Perforuotos medžiagos, audiniai ir kilimai gali sugerti garsą, suteikdami interjerui minkštesnį ir ramesnį akustinį foną.

Akustika gali smarkiai skirtis priklausomai nuo interjero paskirties. Prabangiuose restoranuose akustinė aplinka dažnai kruopščiai reguliuojama, kad būtų jauku, o žmonės jaustųsi skatinami užsibūti ir mėgautis erdve. Tuo tarpu vietinėse kavinėse neretai vyrauja ryškesnis, gyvesnis garsinis fonas, kuris natūraliai skatina spartesnį klientų srautą.

Kaip teigia architektai:

„Interjerai yra tarsi dideli instrumentai – jie surenka garsą, sustiprina jį ir perduoda kitur. Tai priklauso nuo kiekvienos erdvės formos, jos paviršių medžiagų ir to, kaip jos yra pritaikytos.“

Dėl šios priežasties dizaineriai turi atidžiai parinkti medžiagas ir jų išdėstymą, siekdami sukurti subalansuotą ir funkcionalią akustinę aplinką.

Medžiagos gali būti parinktos taip, kad optimizuotų erdvės akustinę kokybę, atsižvelgiant į jos paskirtį.

• Auditorijose akustika yra esminė – jų forma ir medžiagos kruopščiai kuriamos taip, kad atspindėtų, sustiprintų ir sugertų garsą. Kai muzikantai kalba apie savo mėgstamas koncertų erdves, jie dažniausiai turi omenyje jų unikalias akustines savybes.
• Gyvenamosiose ir biurų patalpose dažnai svarbus akustinis atskyrimas, kad būtų užtikrintas privatumas. Tokiuose interjeruose naudojamos garsą sugeriančios medžiagos, padedančios valdyti triukšmą ir kurti komfortišką aplinką.

Akustinės inžinerijos specialistai (akustikai) gali patarti dėl tinkamų medžiagų pasirinkimo, kad būtų pasiektas optimalus garso valdymas.

Austrijos menininkas Bernhard Leitner (gim. 1938 m.) yra garso instaliacijų pradininkas, sukūręs garsinius-erdvinius skulptūrinius projektus. Jo kūriniai naudoja garsą ne tik kaip klausymo objektą, bet ir kaip erdvės formavimo įrankį – garsas pritraukia, nukreipia, apibrėžia erdvę, apgaubia ir sukuria fizinį patyrimą.

Olandų menininkas ir tyrėjas Edwin van der Heide (gim. 1970 m.) savo projekte „Son-O-House“ (Nyderlandai) sukūrė interaktyvią garso architektūrą, kurioje lankytojai tampa ir klausytojais, ir kompozitoriais. Jutikliai fiksuoja žmonių judesius erdvėje ir paverčia juos muzikine kompozicija, kuri keičiasi realiuoju laiku. Metalinis, organiškos formos paviljonas atspindi šią nuolat kintančią garsinę patirtį.

Šios meninės instaliacijos rodo, kad garsas yra daugiau nei vien garsinė patirtis – jis gali būti naudojamas kaip erdvės formavimo, emocijų kūrimo ir jutiminės sąveikos įrankis. Nors medžiagų pasirinkimas akustikai dažnai grindžiamas pragmatiniais sumetimais, šie meno kūriniai parodo, kad garsas gali tapti neatsiejama interjero patirties dalimi, sukuriančia dinamiškas, interaktyvias ir emociškai įtraukiančias erdves.

Apgalvotas požiūris į medžiagų sensorines savybes gali ne tik pagerinti visų interjero naudotojų patirtį, bet ir padidinti erdvės įtrauktį.

• Taktiliniai paviršiai svarbiose perėjimo vietose gali padėti silpnaregiams orientuotis erdvėje.
• Kontrastingos durų rankenos palengvina jų pastebėjimą ir naudojimą.
• Akustinės savybės gali pagerinti ar apsunkinti patirtį žmonėms su klausos sutrikimais ar tokiomis būklėmis kaip autizmas, kuriems gali būti svarbus garso sugeriamumas ir triukšmo kontrolė.
• Koridorių ir rampų plotis bei grindų dangos pasirinkimas gali palengvinti ar apsunkinti prieigą žmonėms su vežimėliais ar kūdikių vežimėliais.

Aptariant sensorines medžiagų savybes, buvo paminėtas gyvybingumo ir komforto pojūtis, kuris leidžia žmogui intuityviai reaguoti į aplinką ir suvokti, kas yra palanku ar nepalanku jo savijautai.

Aplinkosauginės savybės

Pramonės revoliucija suteikė žmonėms precedento neturintį valdžios jausmą prieš gamtą – naujos technologijos ir didžiulės energijos atsargos, tokios kaip iškastinis kuras, leido ne tik sumažinti priklausomybę nuo gamtos jėgų, bet ir apeiti natūralius procesus, siekiant užsibrėžtų tikslų. Tačiau šis progresas sukėlė masinį atsiskyrimą nuo gamtos.

Nuo Pramonės revoliucijos laikų medžiagų tiekėjai ir gamintojai orientavosi į ekonominį augimą, ignoruodami gamybos poveikį aplinkai ir visuomenei. Vartotojai, įskaitant ir dizainerius, pritarė šiai sistemai, pirkdami pigesnius produktus, dažnai nesusimąstydami apie jų gamybos sąlygas, atliekas ir ilgalaikes pasekmes.

Dabar žinoma, kad daugelis toksinių medžiagų sukelia:

• Aukštą astmos ir alergijų paplitimą,
• Įgimtus apsigimimus,
• Genetinius pokyčius,
• Padidėjusią vėžio riziką.

Dėl šios gamybos sistemos natūralūs, riboti ištekliai nyksta, atmosfera ir aplinka teršiama, o gyvūnų ir žmonių gerovė – tiek fizinė, tiek emocinė – yra pažeista.

Dizainerio atsakomybė ir pokyčių galimybė

Dizaineriai susiduria su sudėtinga ir daugiaplane problema, kuri neturi greito ir paprasto sprendimo. Tai iššūkis, kuris gali atrodyti per didelis, sukeliantis beviltiškumo jausmą. Tačiau jis taip pat gali įkvėpti kūrybiškumą ir atsakomybės jausmą.

Paradigmos pokytis jau vyksta – vis daugiau žmonių supranta, kad jų veiksmai turi reikšmę, o tai keičia gamybos ir vartojimo modelius.

Dizaineriai turi įtaką ir atsakomybę. Per savo sprendimus jie gali prisidėti prie tvaresnės ateities kūrimo. Nors klausimai yra sudėtingi ir vienareikšmių atsakymų nėra, tam tikros strategijos gali padėti daryti realų poveikį:

• Būkite informuoti – supraskite medžiagų poveikį aplinkai ir sveikatai.
• Būkite atsakingi – rinkitės ekologiškus, perdirbtus ir etiškai pagamintus produktus.
• Būkite kūrybiški – ieškokite inovatyvių dizaino sprendimų, kurie mažintų poveikį aplinkai ir skatintų tvarią gamybą.

Dizaino pasirinkimai nėra neutralūs – jie gali arba prisidėti prie problemos, arba tapti sprendimo dalimi.

Domėkitės naujausia informacija

Tvarumo tema yra plati, tačiau daugelis knygų gali suteikti vertingų žinių ir įkvėpimo, ypač kalbant apie medžiagų poveikį aplinkai. Viena iš įtakingiausių mūsų kartos knygų šia tema yra Michael Braungart ir William McDonough „Cradle to Cradle“ („Nuo lopšio iki lopšio“), pirmą kartą išleista 2002 m.

Šioje knygoje autoriai kvestionuoja tradicinę „trijų R“ (Reduce, Reuse, Recycle) strategiją, kuri skatina vartojimo mažinimą, pakartotinį naudojimą ir perdirbimą. Jie teigia, kad vien suvartojamų išteklių mažinimas ar efektyvesnis jų naudojimas neišsprendžia problemos, o tik sulėtina aplinkos degradacijos procesą, todėl jo poveikis tampa mažiau pastebimas ir atrodo priimtinas.

Autoriai taip pat kritikuoja perdirbimo procesą, nes jis dažnai tampa „down-cycling“ (žemyn ciklu) – nors medžiagos pakartotinai panaudojamos, jos užteršiamos ir galiausiai tampa atliekomis.

Vietoj to, Braungart ir McDonough siūlo „cradle to cradle“ (nuo lopšio iki lopšio) metodą, kuris yra ekologiškai efektyvus, o ne tik efektyvesnis už ankstesnius modelius. Jie išskiria dvi pagrindines medžiagų kategorijas:

• X (biologinės medžiagos) – natūraliai suyrančios ir galinčios grįžti į gamtą be žalingo poveikio.
• Y (techninės medžiagos) – pagamintos iš sintetinių ar neorganinių junginių, tačiau jei jos išlieka atskirose cikluose ir nesusimaišo su biologinėmis medžiagomis, jas galima naudoti be galo, neprarandant kokybės.

Šį metodą jie vadina „up-cycling“ (aukštutinio ciklo sistema), kurioje medžiagos nėra degraduojamos ar švaistomos, o išlaiko savo vertę ir funkcionalumą neribotą laiką.

Šis požiūris skatina dizainerius ir gamintojus kurti produktus iš atskiriamų, lengvai perdirbamų komponentų, siekiant išvengti atliekų kaupimosi ir užtikrinti ilgalaikį medžiagų tvarumą.

Desso, kilimų gamintojas, yra vienas iš pavyzdžių, kaip įmonė gali įgyvendinti „Cradle to Cradle“ filosofiją. Ji gamina produktus iš medžiagų, kurios gali būti „upcycled“ – perdirbamos be kokybės praradimo. Gamybos procesai minimizuoja vandens ir energijos sąnaudas, vengia toksiškų medžiagų, jas pakeičiant cheminėmis medžiagomis, kurios teigiamai veikia sveikatą ir aplinką. Visi kilimų gamybai naudojami komponentai gali būti išgaunami ir pakartotinai naudojami neribotame gamybos cikle.

Vertinant medžiagų aplinkosaugines savybes, būtina taikyti kritinį ir analitinį mąstymą, nes ne visada galima pasikliauti gamintojų teiginiais. „Žalia“ etiketė dar nereiškia, kad produktas iš tiesų yra aplinkai draugiškas – neretai ekologinis ženklinimas naudojamas skatinti vartojimą, o ne mažinti atliekas.

Patikimą informaciją galima rasti įvairiuose šaltiniuose, tokiuose kaip internetinės duomenų bazės, specializuotos medžiagų bibliotekos, žurnalai, agentūros ir institucijos. Taip pat vis dažniau klientai į dizaino komandą įtraukia tvarumo ar aplinkosaugos konsultantus, kurie suteikia aktualią ir patikimą informaciją apie medžiagų specifikacijas.

Projektuojant esamus pastatus, atsiranda galimybė išsaugoti, konservuoti ar atkurti senas medžiagas. Šios strategijos atspindi skirtingas dizaino filosofijas. Tačiau svarbu nepamiršti, kad senuose pastatuose gali būti toksiškų medžiagų, tokių kaip asbestas, kurias būtina pašalinti arba izoliuoti.

Praktiškai dizaineriai dažnai priima sprendimus, turinčius platesnį poveikį aplinkai nei tik medžiagų ir produktų pasirinkimas. Tai gali būti ventiliacija, izoliacija, apšvietimo sprendimai ar elektros ir mechaninės sistemos. Nors šios temos nėra šio įrašo dėmesio centre, svarbu, kad dizaineriai gilintų savo supratimą apie jas ir aktyviai dalyvautų diskusijose su klientais bei kitais specialistais.

Būkite atsakingi

Ekologiškai efektyvūs dizaineriai žvelgia plačiau nei tik į produkto ar sistemos pagrindinę paskirtį. Jie įvertina ne tik tiesioginius tikslus, bet ir platesnius, ilgalaikius poveikius, susijusius su kultūrine, komercine ir ekologine aplinka, kurioje šis produktas ar medžiaga egzistuos.

Norint priimti atsakingus sprendimus, dizaineriai privalo būti informuoti apie aplinkosaugos iššūkius ir jų ryšį su medžiagų pasirinkimu. Sprendimų priėmimą gali palengvinti keli pagrindiniai principai:

• Identifikuoti ir vengti toksiškų ar kenksmingų medžiagų, chemikalų ir paviršiaus apdorojimo būdų.
• Remtis „X sąrašu“, kurį apibrėžė Braungart ir McDonough, ir kuris apima pavojingas medžiagas, tokias kaip asbestas, benzenas, vinilo chloridas, antimono trioksidas ir chromas. Šios medžiagos yra žinomos kaip teratogeninės, mutageninės arba kancerogeninės.

Tvarumo gairės dizaineriams

Sandy Halliday, savo knygoje „Green Guide to the Architect’s Job Book“, rekomenduoja dizaineriams:

• Tiksliai įvertinti medžiagų specifikacijas, lyginant jas su žalingų medžiagų sąrašais.
• Apsvarstyti vietinės gamybos galimybes, kad būtų sumažintas transportavimo poveikis aplinkai.
• Atkreipti dėmesį į vidaus oro kokybę, nes kai kurios medžiagos gali išskirti kenksmingas daleles ar dujas.
• Įvertinti ventiliacijos strategijas, užtikrinant sveiką patalpų mikroklimatą.
• Atsižvelgti į paviršių patvarumą, nes trumpaamžės medžiagos gali lemti dažnesnį jų keitimą ir didesnes atliekas.

Atsakingas dizainas reikalauja ne tik estetinės ir funkcinės vizijos, bet ir kritinio požiūrio į medžiagų poveikį žmonėms ir aplinkai.

Renkantis alternatyvius produktus interjerui, dizaino komanda dažnai susiduria su kainos ir pasirinkimo dilema. Etiniu požiūriu priimtinesnė medžiaga gali būti brangesnė, o estetiškai patrauklesnės alternatyvos gali būti mažiau tvarios. Taip pat gali būti sudėtinga nustatyti, kurios medžiagos yra iš tikrųjų tvariausios, nes reikia atsižvelgti į daugybę veiksnių:

• Žaliavų kilmę
• Transportavimą
• Gamybos procesus
• Žmogaus gerovę
• Toksiškumą ir poveikį sveikatai

Be to, svarbu ne tik pasirinkti „ekologiškai efektyvias“ medžiagas, bet ir įvertinti jų standartinius dydžius (pvz., faneros ar metalo lakštų matmenis). Atliekų mažinimas yra svarbus tvaraus dizaino principas, todėl verta naudoti modulius, atitinkančius standartinius matmenis, kad būtų išvengta perteklinių likučių („offcuts“). Taip pat reikėtų apsvarstyti, kaip šie likučiai galėtų būti kūrybiškai pernaudoti.

Kai kurie interjero produktai jau yra sukurti iš atliekinių medžiagų, taip mažinant gamybos poveikį aplinkai.

Pereinant prie ekologiškai efektyvios ateities, šis procesas užtruks, tačiau dizaineriai gali aktyviai prisidėti prie pokyčių, vadovaudamiesi aiškiais principais ir kūrybišku mąstymu, rinkdamiesi tvarias medžiagas ir sprendimus.

Patarimas: Tvarumo analizė

Būti etišku ir tvariu dizaineriu gali būti sudėtinga, tačiau sąmoningas medžiagų pasirinkimas leidžia sumažinti neigiamą poveikį aplinkai. Šis pratimas suteikia galimybę giliau išnagrinėti medžiagų poveikį ir priimti atsakingesnius sprendimus.

1. Pasirinkite medžiagą ar produktą, kurį planuojate naudoti savo projekte. Pavyzdžiui, medieną, kaip siūloma „Design Spirits“ projekte Japonijos kavinei.

2. Įvertinkite medžiagos poveikį aplinkai. Apsvarstykite šiuos aspektus:

• Gamyba – Kur ir kas gamina šią medžiagą? Ar gamybos procesas yra etiškas?
• Transportavimas – Kokiu būdu medžiaga gabenama? Ar galima rinktis vietinį tiekėją?
• Žaliavos – Ar medžiaga gaunama iš atsinaujinančių šaltinių?
• Tvarumas – Ar medžiagų ištekliai yra atsakingai valdomi?
• Toksiškumas – Ar medžiaga išskiria kenksmingas medžiagas?
• Pakartotinis naudojimas – Ar galima šią medžiagą lengvai perdirbti ar pernaudoti?
• Tvirtinimo detalės ir apdaila – Ar reikalingi klijai, cheminės dangos ar kiti potencialiai kenksmingi junginiai?

3. Nustatykite teigiamas ir neigiamas savybes. Išanalizuokite teigiamas ir neigiamas šios medžiagos aplinkosaugines savybes.

4. Palyginkite su alternatyva. Atlikite tą patį vertinimą su kita medžiaga, pavyzdžiui, kitu medienos tiekėju arba visiškai kita medžiaga, pvz., polimeru.

5. Pasirinkite mažiausiai kenksmingą variantą. Nustatykite, kuri iš analizuotų medžiagų daro mažiausią poveikį aplinkai, ir apsvarstykite, ar yra dar tvaresnių alternatyvų.

Šis pratimas padės priimti sąmoningus, etiškus ir tvarius dizaino sprendimus, skatinančius atsakingą išteklių naudojimą ir mažesnį poveikį aplinkai.

Būkite kūrybiški

Nors kritinis mąstymas ir etika yra svarbūs renkantis tradicines medžiagas ir produktus, kūrybiškas požiūris gali padėti sukurti tvarius ir novatoriškus interjerus.

Daugelis šiuolaikinių dizainerių, įkvėptų tvarumo idėjų, siekia kurti naujoviškai, pernaudodami ir suteikdami naują prasmę esamoms medžiagoms. Ši praktika gimė kaip atsakas į ekologinius iššūkius, tačiau ji taip pat remiasi „outsider“ menininkų ir siurrealistų tradicijomis.

Vienas ankstyviausių pavyzdžių – prancūzų siurrealistas Marcel Duchamp (1887–1968), kuris 1917 m. pristatė garsųjį kūrinį „Fountain“ („Fontanas“), pavadindamas jį „ready-made“ meno objektu – t. y. standartiniu gaminiu, iš naujo interpretuotu kaip meno kūrinys.

Kita įkvepianti figūra – prancūzų menininkas Ferdinand Cheval (1836–1924), kuris tris dešimtmečius statė „Le Palais Idéal“ – rūmus iš akmenų, surinktų kasdien keliaujant pašto maršrutu.

Panašiai, 1968 m. John Milkovisch (JAV) pradėjo kurti savo „Beer Can House“ – namą, kurio fasadą dengė suglamžytos alaus skardinės, o jų žiedeliai ir dangteliai buvo panaudoti kaip dekoratyvinės užuolaidos.

Šiandien šią filosofiją taiko daugybė dizainerių, įskaitant Piet Hein Eek, Most Architecture, Ron Arad, Michael Marriott ir Droog Design. Jie įrodo, kad tvarus dizainas gali būti ne tik funkcionalus, bet ir estetiškai patrauklus, pasitelkiant eklektiškus, antrinio naudojimo objektus bei kūrybišką medžiagų pritaikymą.

Subjektyvios savybės

Be empirinių ir fizinių savybių, medžiagos taip pat turi subjektyvius aspektus, kurie kyla iš asmeninės patirties, emocinių reakcijų arba yra formuojami socialinių, politinių ar kultūrinių kontekstų.

Renkantis medžiagas interjerui, dizaineris turėtų mąstyti plačiau – ne tik apie jų technines charakteristikas, bet ir apie subjektyvias interpretacijas bei emocines asociacijas, kurias jos gali sukelti.

Ši koncepcija ypač svarbi produktų ir pramoniniame dizaine, taip pat tekstilės, baldų ir apšvietimo kūrime. Čia ji siejama su „produkto asmenybe“ – tai ne tik medžiagos forma ir išvaizda, bet ir:

• Sensorinė patirtis – kaip ji jaučiasi liečiant, koks jos svoris, ar ji šalta, ar šilta.
• Kvapas ir skonis – kai kurios medžiagos gali sukelti specifines asociacijas.
• Kultūriniai ir kontekstiniai ryšiai – kaip jos suvokiamos skirtingose visuomenėse.

Pavyzdžiui:

• Plastikas dažnai asocijuojasi su pigiomis vaikų žaislų gamybos medžiagomis.
• Auksas – su prabanga ir turtais.
• Ranka apdirbta mediena – su meistriškumu ir tradicija.

Medžiagos yra pripildytos prasmių, todėl svarbu suvokti, kaip jos gali būti interpretuojamos ir kokius pojūčius sukelia, formuojant erdvinę koncepciją ir interjero patirtį.

Asmeninės interpretacijos

Medžiagos gali sukelti individualius prisiminimus, kurie vienam asmeniui gali turėti gilią prasmę, tačiau kitiems likti nereikšmingi. Dažnai tai susiję su sensoriniais pojūčiais, tokiais kaip kvapas, garsas ar tekstūra, kurie gali akimirksniu sugrąžinti prisiminimus apie tam tikrą laikotarpį ar vietą praeityje. Medžiaga tampa priemone prisiminti.

Be to, galime turėti atsiminimų apie pačias medžiagas, nes jos buvo dalis erdvės su ypatinga atmosfera ar emociniu poveikiu. Tai gali būti susiję su:

• Numinozine laime – ypatingu jausmu, kai erdvė sukuria ramybę, saugumą ar džiaugsmą.
• Apmąstymo akimirkomis – vietomis, kurios siejasi su introspekcija ar nostalgija.

Tokios patirtys prisideda prie vietos jausmo (angl. sense of place), kuris stiprina gerovės ir emocinio ryšio su aplinka pojūtį.

Socialiai ir politiškai konstruojamos interpretacijos

Tapatybė (statusas, lytis, etniškumas ir kt.) gali būti išreiškiama, sustiprinama ar apibrėžiama per medžiagas. Aplinkiniai objektai ir baldai mūsų namuose, taip pat medžiagos, naudojamos gyvenamuosiuose kvartaluose, jaunimo centruose, džiazo klubuose, savivaldybių pastatuose ar rūmuose, suteikia erdvei tam tikrą reikšmę, kuri skirtingiems žmonėms gali turėti skirtingas asociacijas.

Medžiagos taip pat gali simbolizuoti hierarchiją, galią ir statusą. Pavyzdžiui, lyginant metalinius laiptus ir akmeninius laiptus, galima klausti:

• Kur, jūsų manymu, veda kiekvieni laiptai?
• Kokio tipo pastatas jiems priklauso?
• Ar šie skirtumai atspindi jūsų iš anksto suformuotas nuostatas apie šias medžiagas?

Medžiagos kaip statuso simbolis

Per visą istoriją tam tikros medžiagos buvo naudojamos išreikšti statusą ir turtą.

• Akmenį apdirbti sudėtinga, todėl jis reikalauja aukštos kvalifikacijos meistrų darbo ir didelių išlaidų. Dėl šios priežasties Europoje jis tapo valdžios, turto ir prestižo simboliu.
• Atvirų plytų statiniai įvairiose kultūrose buvo naudojami pompastiškiems paminklams, rūmams, katedroms ir mečetėms statyti.
• Tačiau kai kuriose Europos vietose plytų fasadai būdavo dengiami akmeniu arba tinkuojami ir dažomi taip, kad imituotų akmenį, taip sąmoningai didinant pastato statusą.

Tokie pavyzdžiai rodo, kaip medžiagos ne tik formuoja pastatų estetiką, bet ir komunikuoja socialines, ekonomines ir politines reikšmes, kurios gali keistis priklausomai nuo kultūrinio konteksto.

Kultūrinės interpretacijos

Medžiagos gali turėti vietinius, kultūrinius ir religinius reikšmių sluoksnius, atspindinčius statybos, meno ir amatų tradicijas.

• Islamo mene ir architektūroje mozaikinės plytelės, nuspalvintos vietiniais pigmentais, buvo komponuojamos į sudėtingus geometrinius raštus, simbolizuojančius vienybę ir tvarką.
  • Figūrinis menas buvo vengiamas, o netobulumai sąmoningai paliekami dizaine, kaip Dievo tobulumo pripažinimas – vienintelis tobulas kūrėjas yra Dievas.
• Sgrafitas – dekoravimo technika, kai tinko ar keramikos paviršius raižomas, sukuriant monumentalius piešinius ant pastatų fasadų, freskas ar dekoratyvius objektus.
  • Ši technika, plačiai naudota Europoje ir Afrikoje, buvo perimta ir išplėtota šiuolaikinių dizainerių, prisidedant prie besivystančios medžiagų dizaino kalbos.
• Japonijos statybos amatai buvo perduodami per šeimynines dailidžių gildijas, kurios sukūrė slaptus medžio apdirbimo ir statybos metodus.
  • Kai kurios gildijos specializavosi buitinių pastatų ir sandėlių, o kitos – šventyklų ir šintoistinių šventovių statyboje.
  • Japonų dailidės pritaikė medienos jungčių sistemas, kurios buvo ne tik estetiškai rafinuotos, bet ir prisitaikė prie vietinių gamtinių sąlygų, tokių kaip žemės drebėjimai, suteikdamos pastatams tam tikrą lankstumą.

Šie pavyzdžiai rodo, kaip vietinės tradicijos ir technologijos gali įkvėpti šiuolaikinius dizainerius bei praturtinti interjero ir architektūros koncepcijas, išlaikant ryšį su kultūros paveldu.

Medžiagų suvokimas kūrėjo akimis

„Medžiagų dinamika“ – tai terminas, apibūdinantis, kaip suprantame, jog tam tikra medžiaga turi būti naudojama mene ir dizaine. Suomijos amatininkas Tapio Wirkkala (1915–1985) teigė:

„Visos medžiagos turi savo nerašytus dėsnius. Tai pernelyg dažnai pamirštama. Su medžiaga niekada negalima elgtis agresyviai – dizaineris turi būti su ja harmonijoje.“

Šis požiūris reiškia, kad dizaineris ne tik kuria idėjas, bet ir įgyvendina jas per medžiagą, panašiai kaip skulptorius dirba su akmeniu ar medžiu. Skulptoriui medžiaga yra meno esmė – molio gabalas gali tapti įvairiais kūriniais, tačiau jis turi ribas, kurias menininkas supranta ir gerbia. Dizaineriui medžiagos yra erdvės kūrimo priemonė, todėl jis turi suvokti jų galimybes ir apribojimus.

Kaip teigia menininkai:

„Negali sukurti bet ko – gali sukurti tik tai, ką leidžia medžiaga. Negali iš marmuro padaryti to, ką darytum iš medžio, arba iš medžio – to, ką darytum iš akmens… kiekviena medžiaga turi savo gyvenimą.“

Medžiagų konfigūracijos ir detalizavimas

Kadangi medžiagų interpretacijos gali būti subjektyvios ir daugiaprasmės, dizaineriai turi jas kruopščiai apsvarstyti, kad pasiektų subtilesnius, kūrybiškesnius ir konceptualiai turtingesnius sprendimus.

Projektuojant interjerą ar architektūrinę erdvę, svarbu ne tik parinkti medžiagas, bet ir suprasti, kaip jos sąveikauja tarpusavyje. Tai apima:

• Sujungimus tarp skirtingų medžiagų,
• Jungtis, tvirtinimus ir detalizaciją,
• Kaip viena medžiaga gali papildyti ar kontrastuoti su kita.

Šis procesas gali vykti bet kuriame projekto etape ir dažnai vadinamas „detalizavimu“ (detailing).