Interjero logika: kaip erdvė tampa gyvenama

Interjero logika – tai ne šiuolaikinė mada, o laiko patikrinta mąstysena apie namų erdves, jų proporcijas ir prasmę. Šis straipsnis buvo parašytas praėjusiame amžiuje, kai architektūra ir dekoras dar buvo glaudžiai susiję, o namai – žmogaus būdo atspindys, o ne prekinis „stilius“. Ir vis dėlto, daugelis čia išdėstytų minčių šiandien skamba stebėtinai aktualiai.

Knygoje išdėstyti patarimai, kaip kurti harmoningą interjerą, kaip suprasti proporciją, spalvą, baldų ir erdvės santykį, išlaikė laiko išbandymą. Dar svarbesni – perspėjimai, ko vengti: pigaus „originalumo“, chaotiškų stilių maišymo, dekoravimo be architektūrinės logikos, perdėto puošnumo ar beprasmio funkcionalumo aukojimo dėl efekto.

Autorius primena, kad tikras grožis gimsta ne iš prabangos, o iš pusiausvyros tarp funkcijos, proporcijos ir jausmo – iš to, ką jis vadina namų siela. Skaitydami šį tekstą suprasime, jog kai kurios interjero klaidos, daromos šiandien, yra tiesiog senos klaidos, atėjusius iš vakar dienos, tik šiek tiek geriau apšviestos.

Interjero logika: kaip erdvė tampa gyvenama

Prieš pradedant dekoruoti patalpą, būtina pirmiausia atsakyti į klausimą – kam ši patalpa bus skirta. Neužtenka jai suteikti bendro pavadinimo, tokio kaip „biblioteka“, „svetainė“ ar „poilsio kambarys“. Reikia atsižvelgti į žmonių, kurie jame gyvens, įpročius, skonį ir gyvenimo būdą. Kambarys turi būti ne šiaip „biblioteka“, o ta biblioteka, kuri atitinka konkretaus žmogaus poreikius ir charakterį.

Apie individualumą interjere šiandien kalbama daugiau nei bet kada anksčiau. Tačiau dažnai jis painiojamas su pigiu „originalumu“ – tuo dirbtiniu bandymu panaudoti daiktus ne pagal jų paskirtį vien tam, kad būtų kitaip nei pas kitus. Tikras individualumas nėra bandymas bet kokia kaina išsiskirti, tai gebėjimas susikurti patogumą savaip, net jei tas būdas sutampa su daugelio kitų žmonių pasirinkimais.

Daugeliui yra paprasčiau įrengti kambarį pagal svetimą pavyzdį, nei įsigilinti į savo tikruosius poreikius. Vyrai paprastai šiuo klausimu mažiau reiklūs nei moterys – jų poreikiai paprastesni, o norai nėra susiję su moterišku polinkiu trokšti daiktų todėl, kad juos turi kiti, o ne todėl, kad jų iš tikrųjų reikia.

Vis dėlto verta prisiminti, kad visi esame nesąmoningai veikiami kitų žmonių įpročių – net ir tų, kurie jau seniai mirę. Mūsų protėviai vis dar tyliai įsikiša į mūsų kasdienybę, primindami savo įpročius ir skonius, kurie dažnai visai neatitinka dabartinio gyvenimo būdo. Dėl to kai kurie žmonės jaučiasi keistai svetimi savo pačių namuose – tarsi tie kambariai būtų atkeliavę iš kito laiko. Tai nesąmoningas tęsinys seno įpročio, kai žmonės laikosi savo tėvų gyvensenos vien todėl, kad taip buvo visada.

Suderinti šiuos paveldėtus instinktus su šiuolaikiniu patogumu – nelengva. Kartais dėl to tenka daryti kompromisus, kurie ir formuoja mūsų namų išvaizdą. Tačiau ir priešingas kraštutinumas – atmesti viską, kas senamadiška, – toks pat klaidingas. Tarpusavio pusiausvyra slypi gebėjime kurti erdves, atsižvelgiant į savo komfortą ir patogumą.

Kuo nuosekliau vadovausimės šia paprasta taisykle, tuo lengviau bus įrengti namus, ir tuo maloniau bus juose gyventi.

Žmonės, kurie niekada rimtai nesusimąstė, kam iš tiesų reikalinga interjero kūryba, dažnai daro klaidingą išvadą: jei daiktas atrodo neįprastas – vadinasi, jis meniškas. Arba, dar blogiau, jie tiki, kad paprasčiausi objektai tampa „meniški“, jei tik panaudojami netikėtu būdu. Tuo tarpu kiti, matydami, prie kokių rezultatų tokia logika priveda, ima manyti, kad visa, kas meniška, yra nepraktiška.

Grožis nekyla savaime iš kasdienio poreikio, kaip tai būdinga pietų Europos tautoms. Mes turime kurti grožį sąmoningai – jis pats iš niekur neišauga. Būtent dėl šio nuolatinio pastangų poreikio daugelis žmonių apskritai nusišalina nuo estetikos klausimo, manydami, kad namų grožis – kažkas paslaptingo, nepaaiškinamo, skirto tik „išrinktiesiems“.

Dėl to architektai ir interjero dizaineriai neretai jaučiasi lyg būtų laikomi magais ar astrologais, valdančiais slaptą meną, kurio klientai nesugeba perprasti.

Toks fatalistinis požiūris į estetiką be reikalo apsunkino natūralų ir logišką namų kūrimo procesą. Jis atnešė ir daug diskomforto, todėl tiek kambarių šiandien lieka tušti, nemėgstami, šalti, nors į juos buvo investuota tiek pinigų ir kūrybiškumo.

O juk norint suprasti, kur slypi gero kambario paslaptis, tereikia įsižiūrėti į vieną tikrai pavykusį interjerą ir pajusti, kas suteikia jam traukos galią. Išlavinta akis tai atpažins proporcijų dermėje, teisingai parinktose linijose, detalių ir apdailos harmonijoje. Net ir tie, kurie sako nesureikšminantys tokių smulkmenų, iš tikrųjų jaučia, kad ramybės ir jaukumo pojūtis kyla iš tikslios visų dalių pusiausvyros.

Kiekvienas kambarys tarnauja skirtingiems poreikiams. Kambarys gali būti „gyvenamas“, net jei atitinka tik fizinius žmogaus poreikius – šilumą, šviesą, vietą sėdėti. Tačiau tobulas kambarys jungia šiuos materialius aspektus su aukštesniais – emociniais ir estetiniais.

Nors durų ir židinio padėtis labiau susijusi su namo planu, šių elementų vertėtų nepamiršti, nes perplanuojant kambarį dažnai galima pakoreguoti jų vietą ar proporcijas. Net mažas pakeitimas gali visiškai pakeisti erdvės pojūtį – suteikti jai balansą, kvėpavimą ir tą sunkiai apibūdinamą „teisingumo“ jausmą, kurį kiekvienas pajunta įžengęs į tikrai harmoningą kambarį.

Židinys – tai bet kurios racionalios kambario kompozicijos centras. Kiekvienas interjeras turi turėti savo „ašį“, aplink kurią telkiasi gyvenimas, ir būtent židinys – šilumos, šviesos ir susibūrimo vieta – idealiai atlieka šią funkciją. Nėra nieko liūdnesnio nei kambarys, kuriame židinys įspraustas tarp dviejų durų, taip kad prie jo net neįmanoma prisėsti. Tokia erdvė praranda savo prasmę – ji tampa šalta ir be gyvybės, nes trūksta vietos susibūrimui.

Antras pagal svarbą – šviesos klausimas. Miesto būstuose, kur natūralios šviesos visuomet trūksta, kiekvienas spindulys yra aukso vertės. Todėl langų erdvė turi būti kuo atviresnė ir prieinama, be perteklinių užuolaidų sluoksnių, be bereikalingų drapiruočių. Kambarys, kuriame prie lango pastatyta patogi kėdė ar rašomasis stalas, kur šviesa krinta tiesiai ant darbo paviršiaus, visada atrodys gyvas ir kviečiantis.

Deja, ne vienas namas šiandien apleidžiamas pačių gyventojų – ypač vyrų, kurie paprasčiausiai neranda jame tų elementarių patogumų, kuriuos vertina klubuose ar bibliotekose:
– langų be muslino širmų,
– židinio, apsupto patogių kėdžių, apsaugoto nuo skersvėjų,
– tvarkingų stalų su popieriais, žurnalais, knygomis.

Kas nėra matęs tokios niūrios svetainės, kuri mažame name turėtų būti šeimos širdis, tačiau dėl savo nepatogumo virsta negyva erdve – tarsi prieangis ar rūsys.

Langai tokiose svetainėse dažniausiai slepiami po dviem sluoksniais muslino užuolaidų – viena kabo prie stiklo, kita – prieš ją, be jokios praktinės prasmės. Virš jų dar pakabinamos sunkios audinio užuolaidos, kurios dieną užstoja viršutinę šviesą, o naktį jų neįmanoma užtraukti. Šalia būtinai atsiranda vazonas ar lempa, o tarp langų – vietoje rašomojo stalo – stovi spintelė ar konsolė su beveik nematomu paveikslu šešėlyje.

Ten, kur galėtų būti darbo vieta – prie šoninės sienos, šalia šviesos šaltinio – dažniausiai įspraudžiamas fortepijonas arba vadinamasis sidabrinis staliukas, kuris neturi jokios funkcijos. Rašomasis stalas, jei apskritai atsiranda, nukeliauja į tamsų kampą, kur rašalas išdžiūsta nenaudojamas, o ant rašymo zonos auga vaza su gėlėmis – tikra interjero ironija.

Židinys turėtų būti vieta, kur renkasi žmonės. Bet dažname name jo apdaila – bjauri ir masyvi, todėl jis paslepiamas po užuolaidomis ar audiniais. Ugnis nekuriama, o šalia šalto židinio niekas nesėda. Priešingoje kambario pusėje – plati anga į holą, per kurią matosi viskas, kas turėtų likti intymu: šeimos pokalbiai, poilsis, kasdienybė. Kartais ši anga turi duris, bet dažniausiai jos įleistos į sieną arba visai nuimtos, paliekant tik užuolaidą, per kurią girdisi kiekvienas kambaryje ištartas žodis.

Toks kambarys – be jaukumo ir be privatumo. Nesvarbu, kaip išdėstyti baldai – niekas ten nesijaučia gerai, išskyrus vargšą svečią, kuriam nėra kitos vietos.

Ir net jam, galima sakyti, nesuteikiama paguoda knyga ar žurnalu – visi stalai užkrauti smulkmenomis, statulėlėmis, niekučiais. Todėl net geranoriška šeimininkė dažnai neberanda vietos padėti knygai ar laikraščiui, kuris bent kiek praskaidrintų apsilankymą.

Kai miesto namas pastatomas su pusrūsiu, o svetainė ar salonas įrengti antrame aukšte, šeima, norėdama išvengti nepatogumų, dažnai pasislepia mažame kambaryje šalia prieškambario, pirmajame aukšte. Taip, vietoje to, kad naudotųsi erdve, kurios plotis siekia trisdešimt ar net keturiasdešimt kvadratinių metrų, jie susispaudžia mažoje patalpoje, vos užimančioje pusę to ploto.

Tačiau net ir tas „mažasis kambarys apačioje“ dažnai įrengtas ne kaip svetainė, o kaip laukiamasis pas brangų gydytoją ar odontologą. Dažniausiai tai erdvė su plačia anga į holą, šalia paradinių durų, kur sustatyti nepatogiausi ir negražiausi namų baldai – arba, net jei viskas parinkta su skoniu, vis tiek be jokio jaukumo. Tokiais atvejais kambarys praranda savo prasmę ir tampa tiesiog koridoriaus tęsinys.

Ši keista mada – aukoti naudingą kambarį dėl vizualiai platesnio holo – kilo būtent todėl, kad tokios patalpos buvo apstatytos be praktinės logikos. O kai kambarys nepatogus, jo naudingumas tampa nebeakivaizdus. Todėl erdvės atgaivinimo menas – tai yra sugrąžinti nenaudojamus kambarius į jų tikrą paskirtį – yra viena iš svarbiausių, bet mažiausiai suprastų interjero dizaino sričių.

Privatumas – viena pagrindinių civilizuoto gyvenimo sąlygų, tačiau užtenka pažvelgti į vidutinio namo planą, kad pamatytume, kaip mažai šis poreikis paisomas. Kiekvienas kambarys turi turėti aiškią paskirtį: vieni skirti miegui, kiti – valgymui, poilsiui, studijoms ar pokalbiams. Tačiau kai svetainė tampa holo dalimi, o biblioteka – svetainės priedu, visos šios erdvės praranda savo individualumą ir nustoja tarnauti savo tikrajai funkcijai.

Šiandieninė abejingumo privatumui mada kai kuriose šalyse įgauna net groteskiškų formų – pavyzdžiui, Prancūzijoje tarp kambarių įrengiamos stiklo sienos, o duris pakeičia penkiolikos pėdų pločio angos.

Tokie sprendimai dažnai kyla ne iš estetikos, o iš nežinojimo – architektai ir dekoratoriai kartais tiesiog negyvena taip, kaip jų klientai, todėl nesuvokia, kiek tikro komforto prarandama dėl šių „atvirų vaizdų“ ir dirbtinių erdvių jungimų.

Neišlavintai akiai dydis dažnai atrodo patrauklesnis už proporciją, o prabanga – svarbesnė už funkciją. Tokie žmonės, žvelgdami į namą, pastebi dekoratyvines detales, bet nemato visumos. Jie mato grožį, bet nesupranta jo paskirties. Iš to gimsta klaidinga išvada: jeigu daiktas gražus, vadinasi, jis beprasmis; o jeigu beprasmis – tuomet, savaime, elegantiškas.

Tikrasis interjero menas slypi ne išoriniuose efektuose, o subtiliame pusiausvyros jausme tarp formos, funkcijos ir žmogaus poreikių. Kai erdvė suderinta su gyvenimu, ji tampa ne tik graži, bet ir tikrai gyvenama.

Prieš pradedant dekoruoti namą, būtina nuodugniai ir atidžiai išanalizuoti jo planą ir fasadus – tiek kaip visumą, tiek kiekvieną detalę atskirai. Kiekvienas neįrengtas kambarys susideda iš keturių pagrindinių elementų: grindų, lubų, sienų plokštumų ir angų. Pastarosios – tai durys, langai ir židinys; o iš jų, kaip jau minėta, židinys yra svarbiausias viso interjero akcentas.

Joks kambarys negali būti harmoningas, jei jo angos nėra tinkamai išdėstytos ir proporcingos. Dekoratoriaus darbas tampa daug paprastesnis, jei jis kartu yra ir namą projektavęs architektas, tačiau tai – retenybė. Dažniau tenka kurti interjerą jau pastatytame name, kurio erdvės logika klaidinga ar neproporcinga. Tokiu atveju kūrėjui tenka panaudoti visą išmonę, kad „netobulą foną“ paverstų harmoningos visumos dalimi.

Nedideli proporcijų pakeitimai – durų pločio, langų aukščio ar židinio vietos – dažnai gali visiškai pakeisti kambario balansą. Todėl tikras meistras prieš pradėdamas dekoruoti pirmiausia taiso architektūrines klaidas, kad dekoracijos netaptų tik gražiu fasadu be struktūros. Vis dėlto net ir geriausias rezultatas nebus toks įtikinamas, kaip tada, kai tas pats žmogus kūrė ir architektūrą, ir interjerą. Jei tai neįmanoma, architektas ir dekoratorius turėtų būti iš tos pačios kūrybinės mokyklos – kad jų estetiniai principai sutaptų, o darbas būtų nuoseklus ir harmoningas.

Kuriant dekoravimo koncepciją, svarbu įvertinti baldų ir dekoro santykį, taip pat kiekvieno kambario ryšį su kitais namo kambariais. Kaip per didelė erdvė mažame name išbalansuoja visą proporciją, taip ir pernelyg prabangiai dekoruotas kambarys paverčia kitus vargingais. Kiekvienas namas turėtų būti įrengtas pagal nuoseklią ornamentikos gradaciją – nuo paprasčiausių erdvių iki centrinio kambario, kuris vainikuoja visą interjerą. Tačiau ši seka turi būti subtili, be staigių kontrastų. Jei, pavyzdžiui, balta ir auksu dekoruota svetainė atsiduria šalia prieškambario su paprastu kilimu ir tapetuotomis sienomis, svetainė atrodys pernelyg puošni, o prieškambaris – apgailėtinai blankus.

Tokia pati taisyklė galioja ir kiekvieno kambario apstatymui. Paprastai, bet geros kokybės baldais įrengtas kambarys, kurio sienų spalva ir grindų tonas dera tarpusavyje, visada bus patrauklesnis nei erdvė, kurioje auksu dengti stalai stovi greta pigios mašininės gamybos baldų, o subtilūs senoviniai staliukai užkrauti pigiomis porceliano smulkmenomis.

Žinoma, ne visada įmanoma visiškai atnaujinti baldus dekoravimo metu. Daug žmonių turi taikytis prie senų, ne visada dailių ar tinkamų baldų. Todėl dekoratoriaus pareiga – sukurti foną, kuris padėtų net netobuliems baldams atrodyti geriau.

Dažnai manoma, kad gražios sienos tik pabrėš negražius baldus, tačiau iš tiesų nutinka priešingai: akiai lengviau ilsėtis žiūrint į harmoningas sienų linijas, net jei baldai neatitinka idealo.
Ir kai vieną dieną ateis laikas juos pakeisti, geras fonas jau bus paruoštas – ir nauji baldai jame atsiskleis visu savo grožiu.

Daugumoje kambarių randame visko po truputį – gerų, blogų ir visiškai neutralių baldų. Todėl dekoruojant visada verta atsižvelgti į geriausius turimus daiktus, prie jų derinti interjero stilių, o tai, kas akivaizdžiai blogo skonio ar prasto dizaino, geriau pašalinti. Jei nėra galimybės iškart pakeisti baldų kokybiškais, paprastos vytelinės kėdės ir nudažyti mediniai stalai yra šimteriopai geresnis sprendimas nei netikros „prabangos“ imitacijos.

Kai klientas nori ne tik perdažyti, bet ir iš naujo apstatyti kambarį, neretai jis baldus perka be jokio ryšio su dekoru. Tai ne tik apsunkina dekoratoriaus darbą, bet ir beveik visada sukuria netolygų, nesuderintą įspūdį. Net ir patys gražiausi baldai ar sienų apdaila neatsiskleis, jei bus parinkti be tarpusavio ryšio. Todėl dar prieš kuriant dekoro koncepciją dekoratoriui būtina žinoti, kokie baldai bus kambaryje.

Pavyzdžiui, jei auksu dengtas baldų komplektas statomas kambaryje, kurio sienos dekoruotos subtiliu reljefu ir nudažytos baltai, spindintys paviršiai sunaikins visą sienų plastinį žaismą – iš tolo kambarys atrodys tarsi balta, beformė masė.

Jei tikslas – įrengti kambarį mažiausiomis įmanomomis sąnaudomis, reikia prisiminti, kad tikrasis patogumas kyla iš baldų, o ne iš sienų ar kilimų prabangos.
Tokiu atveju geriausia sienas tiesiog švelniai tonuoti, ant grindų patiesti gerą kilimą, o likusią dalį biudžeto skirti geroms kėdėms, sofoms ir tvirtiems stalams.

Jei pinigai riboti – vytelinės kėdės su pagalvėlėmis, paprasti stalai su nudažytomis kojomis ir velveto užtiesalais bus kur kas patrauklesni nei vadinamasis „salono komplektas“ iš pigių baldų gamyklų, ar „aukštos klasės“ pardavėjų siūlomi pseudo-gruziniški ir pseudo-imperiniai rinkiniai. Paprastas knygų lentynas galima pasigaminti ir iš paprastos medienos – tiesiog nudažyti ar tonuoti. Kambarys, įrengtas tokiu būdu, su vientisa sienų spalva, gausia šviesa ir knygomis, visada bus jaukus, orus ir niekada – vulgarus.

Gaila, bet pas mus jau beveik neįmanoma rasti paprastų, bet gerai suprojektuotų ir tvirtų baldų. Dauguma šiuolaikinių gaminių stebina beformiu, perdėtu puošnumu ir prastu skoniu. Visa ši blizganti masinė produkcija – tai atsakas į vis augantį pigios „prabangos“ poreikį, kai vietoje santūrios kokybės renkamasi greitas efektas. Tačiau, kai architektūros ir interjero supratimas visuomenėje pamažu auga, tikėtina, kad šis „meniškumo“ imitacijų laikotarpis baigsis, ir tikri, tvirti, estetiškai subalansuoti baldai vėl atras savo vertę ir vietą.

Gamintojams netrūksta gerų pavyzdžių, jei tik jų klientai pareikalautų kokybės vietoje pigios išvaizdos. XVIII a. Prancūzija ir Anglija išsiskyrė gebėjimu kurti paprastus, nebrangius, bet nepriekaištingai pagamintus baldus iš riešutmedžio, mahagono ar dažyto buko medienos. Šie baldai buvo aiškių formų, tvirti, proporcingi, be jokių pigių puošmenų – be spaudinių iš bronzos, mašininio raižymo ar „skysto aukso“ padengimų. Jų grožis slypėjo ne išorinėje prabangoje, o geroje medžiagoje, meistriškakme dizaine ir tvirtu rankų darbu.

Tuometinis baldžius nebandė kurti pigių kopijų prabangių interjerų – jo klientai turėjo pakankamai skonio, kad tokį dirbtinumą atmestų. Jei šiandienos pirkėjai būtų tokie pat išrankūs, būtų nesunku įsigyti gerų, ilgaamžių baldų už prieinamą kainą. Tačiau kol žmonės nesupras, kad masinė, pigi, blizganti produkcija yra iš esmės vulgari, gamintojai ir toliau gamins parodomąją „prabangą“, nes būtent jos paklausa didžiausia.

Pagrindinės šiuolaikinių baldų ydos kyla iš „atėniško“ troškimo naujovių, ne visada lydimo to paties atėniško saiko jausmo. Vos tik visuomenė išgirsta, kad Marie Antoinette laikais buvo gaminami gražūs baldai, šalis užplūstama pseudo-„Marie Antoinette“ stiliaus kambarių. Nei pirkėjai, nei gamintojai nesivargina suprasti, kokie buvo tikrieji to stiliaus principai.

Jie žino tik tiek, kad tuo metu sienos buvo šviesių tonų, o baldai dvaruose – auksuoti ir aptraukti brokatu. Tad iš to daroma išvada, jog pakanka balto dažo, šviesaus tapeto su kaspinėliais ir auksu „paskandintų“ kėdžių su gėlių raštais, ir kambarys jau bus „Marie Antoinette“. Šiuolaikinio gamintojo logika paprasta: jei sujungi tam tikrą medžiagų ir spalvų rinkinį, gausi tam tikrą „stilių“.

Toks stilistinių naujovių vaikymasis būtų sveikintinas, jei jį skatintų troškimas siekti geresnio, o ne vien tik kitoniškumo. Tačiau šokinėjimas nuo vieno stiliaus prie kito, nesuprantant nė vieno jų esmės, griauna tikrąją dizaino kultūrą ir diskredituoja pastangas grįžti prie klasikinių pavyzdžių.

Gamintojų kaltinti neverta – jie gamina tai, ką perka žmonės. Atsakomybė tenka pirkėjui, kuris nustato rinkos standartą. Kol visuomenė nesusidomės baldų istorija, dizaino principais ir kokybės kriterijais, tol ji tenkinsis paviršutiniškomis imitacijomis, o tikra baldų meistrystė liks tik muziejuose ir senųjų dirbtuvių atmintyje.

Kol dar neatėjo tas „aukso amžius“, kai kiekvienas galės sau leisti įsigyti autentiškus senovinius baldus ar turėti meistriškai pagamintas jų kopijas, geriau rinktis paprastumą. Tegul interjeras remiasi aiškiomis, santūriomis linijomis, o kambario išraišką formuoja gražiai įrištos knygos, keli seni porceliano indai ar iš jų pagamintos lempos – visa tai suteikia erdvei kultūringą rafinuotumą be pretenzijų.

Spalvų klausimas interjere vienas sudėtingiausių, tačiau egzistuoja viena paprasta taisyklė:

Kuo mažiau spalvų – tuo daugiau ramybės ir estetikos.

Daugybė spalvų kambaryje veikia tarsi balsų choras, kalbantis vienu metu – gal ir ne falsuoja, bet vis tiek vargina. Todėl kiekvienas kambarys turėtų kalbėti viena spalva – turėti aiškų, vyraujantį toną, kuris apibrėžtų jo charakterį.

Geriausias būdas tai pasiekti – vienodos spalvos ir, jei įmanoma, tos pačios medžiagos užuolaidos bei baldų apmušalai. Tai sukuria vientisumo jausmą ir optinį erdvės išplėtimą.

Jei kambario sienos yra ąžuolo ar riešutmedžio panelės, arba nudažytos neutraliu tonu – pilku, baltu ar smėlio, – kilimas gali būti kontrastingos spalvos. Pavyzdžiui:

• ąžuolo apdailos kambaryje raudonos (karmino) užuolaidos ir baldų audiniai puikiai dera su tamsiai žaliu arba sodriai mėlynu kilimu,
• arba atvirkščiai – žalios užuolaidos ir apmušalai su vienos spalvos tamsiai raudonu kilimu.

Jei sienos gausiai dekoruotos – kilimu, gobelenu ar paveikslais – tuomet visos tekstilės dalys (užuolaidos, baldų apmušalai, kilimas) turėtų būti vienos spalvos ir be rašto. Graduoti atspalviai (nuo šviesesnio iki tamsesnio tos pačios spalvos tono) teoriškai atrodo harmoningai, bet praktikoje šviesesni atspalviai atrodo išblukę šalia tamsesnių, todėl juos reikėtų vengti.

Nors įprasta, kad užuolaidos ir kilimas būtų derantys, išimtis – senoviniai rytietiški kilimai. Jų spalvos – subtiliai prigesintos ir laiko sušvelnintos – dera prie bet kokio interjero. Tiems, kurie tokių įsigyti negali, verta rinktis vientisos spalvos kilimą, o ne ryškius, pigiai margintus rytietiškus raštus, kurie dažnai suardo bendrą kambario nuotaiką.

Vis dėlto modernūs Smyrnos ar Turkijos kilimai, jei jų spalvų paletė ribota – tik raudona, žalia ir šiek tiek mėlynos, – gali puikiai tikti tamsaus medžio, sodrių tonų interjeruose. Tokie kilimai dažniausiai turi subtiliai suderintus ornamentus, todėl dera prie beveik bet kurio klasikinio dekoro stiliaus.

Dabartinio dekoro chaosas dažnai primena žmogų, priverstą rašyti angliškai pagal kinų ar egiptiečių gramatikos taisykles – rezultatas nei gražus, nei logiškas. O juk visa paslaptis slypi sveikame prote ir pagarbioje tradicijų dermėje. Jei vadovausimės proporcijos, saiko ir funkcijos principais, galima sukurti begalę skirtingų interjerų, neprarandant jų paskirties ir logikos.

Dažytos sienos, paprasti baldai ir švarios užuolaidos, jei viskas apgalvota ir harmoningai sujungta, gali būti gražesni už auksu ir marmuru išklotą salę, kurioje pamintos pusiausvyros ir ritmikos taisyklės.

Tikroji estetika gimsta ne iš prabangos, o iš pusiausvyros tarp funkcijos, proporcijos ir jausmo – iš to, ką galima vadinti namų siela.