Iš ko gaminama kiliminė danga?
Iš ko gaminama kiliminė danga – klausimas, į kurį atsakymas slypi ne tik dangos paviršiuje matomoje spalvoje, rašte ar plauko aukštyje. Kiliminė danga yra sudėtingas tekstilės gaminys, kurio kokybę, išvaizdą, minkštumą, atsparumą dėvėjimuisi ir priežiūros ypatybes lemia pluošto rūšis, siūlo konstrukcija, gamybos technologija bei papildomi apdorojimo procesai.
Viršutinis kiliminės dangos sluoksnis – plaukas – gali būti gaminamas iš natūralių arba sintetinių pluoštų. Natūralūs pluoštai, ypač vilna, vertinami dėl jaukumo, elastingumo ir natūralaus paviršiaus pojūčio. Sintetiniai pluoštai, tokie kaip poliamidas, polipropilenas ar poliesteris, leidžia sukurti skirtingos paskirties dangas – nuo minkštų gyvenamųjų patalpų sprendimų iki intensyviam naudojimui pritaikytų komercinių kiliminių dangų.
Tačiau vien pluošto pavadinimas dar neparodo visos dangos kokybės. Labai svarbu, kaip pluoštas paverčiamas siūlu, ar jis yra BCF tipo, ar pagamintas iš trumpųjų pluoštų, kaip jis tekstūruojamas, sukamas, termofiksuojamas ir dažomas. Būtent šie technologiniai procesai lemia, ar kiliminė danga bus puri, minkšta, standesnė, atspari mindymui, mažiau pūkuosis ir ilgiau išlaikys pirminę išvaizdą.
Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius kiliminės dangos pluoštus, jų savybes, siūlų gamybos būdus, BCF ir trumpųjų pluoštų skirtumus, termofiksavimo reikšmę bei siūlo storio įtaką galutiniam gaminiui. Tai padės geriau suprasti, kodėl iš pirmo žvilgsnio panašios kiliminės dangos gali labai skirtis savo patvarumu, pojūčiu, priežiūra ir tinkamumu skirtingoms patalpoms.
Plauko pluoštai ir siūlai
Plauko pluoštai ir iš jų suformuoti siūlai yra viena svarbiausių kiliminės dangos sudedamųjų dalių. Jie sudaro viršutinį dangos sluoksnį — tą paviršių, kuris matomas, liečiamas ir kasdien patiria tiesioginę apkrovą vaikštant, statant baldus ar valant dangą. Būtent todėl plauko pluošto ir siūlo konstrukcija turi didelę įtaką kiliminės dangos išvaizdai, pojūčiui, patvarumui ir ilgalaikiam naudojimui.
Šiuolaikinėje kiliminių dangų gamyboje naudojami tiek sintetiniai, tiek natūralūs pluoštai. Dažniausiai kiliminės dangos gaminamos iš kelių pagrindinių pluoštų grupių, kurios pasirenkamos pagal dangos paskirtį, norimas technines savybes, kainą ir naudojimo sąlygas. Gyvenamosioms patalpoms, biurams, viešbučiams, koridoriams ar kitoms intensyviau naudojamoms erdvėms gali būti parenkami skirtingi pluoštai ir skirtingos siūlų konstrukcijos.
Istoriškai kilimų gamyboje labai svarbią vietą užėmė natūralūs pluoštai, ypač vilna. Tačiau augant kiliminių dangų paklausai ir tobulėjant gamybos technologijoms, rinkoje vis plačiau pradėti naudoti sintetiniai pluoštai. Jie leido sukurti įvairios paskirties, skirtingų kainų ir techninių savybių kilimines dangas, kurios tapo prieinamos platesniam vartotojų ratui.
Plauko siūlai sudaro didelę visos kiliminės dangos gamybos sąnaudų dalį, todėl jie yra vienas svarbiausių kainą lemiančių veiksnių. Kuo kokybiškesnis pluoštas, sudėtingesnė siūlo konstrukcija ir didesni reikalavimai galutinėms dangos savybėms, tuo didesnę įtaką tai gali turėti galutinei produkto kainai. Vis dėlto vien pluošto pavadinimas dar nepasako visko apie kiliminės dangos kokybę — labai svarbu, kaip pluoštas yra apdorotas, susuktas, suformuotas ir įkomponuotas į bendrą dangos konstrukciją.
Siūlo konstrukcija lemia, kaip kiliminė danga atrodys ir kaip ji elgsis naudojimo metu. Skirtingai suformuoti siūlai gali suteikti dangai minkštumo, tankumo, standumo, purumo ar aiškesnę tekstūrą. Nuo siūlų struktūros priklauso ir tai, kaip danga reaguos į apkrovas, kaip greitai atsistatys po suspaudimo, kaip ilgai išlaikys pirminę išvaizdą ir kaip lengvai bus prižiūrima.
Ne mažiau svarbus yra ir ryšys tarp pluošto, siūlo bei pačios kiliminės dangos konstrukcijos. Tas pats pluoštas gali būti panaudotas labai skirtingos kokybės ir paskirties gaminiuose, todėl vertinant kiliminę dangą svarbu žiūrėti ne į vieną atskirą rodiklį, o į visumą: pluošto tipą, siūlo konstrukciją, plauko aukštį, tankumą, gamybos technologiją ir numatytą naudojimo klasę.
Dėl šios priežasties plauko pluoštų ir siūlų pasirinkimas yra ne tik estetikos, bet ir praktinio tinkamumo klausimas. Nuo jų priklauso, ar kiliminė danga bus tinkama ramiam gyvenamajam kambariui, jaukiam miegamajam, intensyviai naudojamam biurui, viešbučio koridoriui ar kitai komercinei erdvei. Kiekvienu atveju svarbu įvertinti, kokia apkrova teks dangai, kokio komforto tikimasi ir kokios priežiūros sąlygos bus realios kasdienėje aplinkoje.
Gamintojų pateikiama techninė informacija šioje vietoje yra ypač vertinga. Ji padeda suprasti, kokiai paskirčiai kiliminė danga sukurta, kokios jos eksploatacinės savybės ir kokiose patalpose ji gali būti naudojama efektyviausiai. Todėl renkantis kiliminę dangą verta atsižvelgti ne tik į spalvą ar paviršiaus išvaizdą, bet ir į tai, iš kokių pluoštų bei siūlų ji pagaminta ir kokią funkciją šie elementai atlieka bendroje dangos konstrukcijoje.
Pluoštų / siūlų tipai ir savybės
| Pluoštas | Apibrėžimas ir savybės | Savybės kiliminėje dangoje |
|---|---|---|
| Nailonas (poliamidas) | • Pluoštą formuojanti medžiaga iš ilgos grandinės sintetinio poliamido, kurio sudėtyje yra pasikartojančių amidų grupių kaip neatskiriamos polimero grandinės dalies. Gali būti Nylon 6 arba Nylon 6,6. • Tiekiamas kaip BCF (Bulk Continuous Filament – tūrinis ištisinis siūlas) arba kaip trumpasis pluoštas (staple); abu naudojami gyvenamosiose ir komercinėse srityse. • Gali būti dažomas dažikliais arba pigmentuojamas (solution dyed). • Plačiai naudojamas komercinėje kiliminėje dangoje ir sudaro didelę visų kiliminės dangos paviršiaus pluoštų dalį. | • Patvarus, elastingas • Atsparus dilimui • Lankstus spalvinių sprendimų požiūriu • Tinkamas drėgnam valymui • Puikus spalvos atsparumas • Puikus spalvos ryškumas |
| Olefino pluoštas (polipropilenas) | • Pluoštą formuojanti medžiaga iš ilgos grandinės sintetinio polimero, sudaryto mažiausiai iš 85 % etileno, propileno ar kitų olefinų vienetų pagal masę. • Tiekiamas kaip BCF (arba kaip trumpasis pluoštas adatinei kiliminei dangai – needle-punch carpet). • Gali būti dažomas dažikliais arba pigmentuojamas (solution dyed). • Gali būti pritaikytas naudoti lauko sąlygomis. | • Atsparus blukimui • Sukuria mažą statinio elektros krūvio lygį • Atsparus chemikalams, drėgmei ir dėmėms • Palankios kainos |
| Poliesteris (polietileno tereftalatas) | • Gaminamas iš tereftalio rūgšties ir etilenglikolio. • Tiekiamas kaip BCF ir kaip trumpasis pluoštas. • Naudojamas gyvenamosiose patalpose ir kai kuriose mažesnio intensyvumo komercinėse erdvėse. | • Puikus spalvos ryškumas • Puikus spalvos atsparumas • Atsparus vandenyje tirpioms dėmėms |
| Vilna | • Natūralus avių pluoštas. • Pasižymi natūraliu elastingumu. | • Patvari • Žvynuota pluošto struktūra išskaido šviesą ir mažina matomą užterštumą • Degdama dažniausiai gesina pati save; labiau anglėja, nei lydosi ar laša |
Natūralūs pluoštai
Natūralūs pluoštai kiliminių dangų gamyboje šiandien sudaro gerokai mažesnę rinkos dalį nei sintetiniai pluoštai, tačiau jie vis dar išlieka svarbūs dėl savo kilmės, pojūčio, estetikos ir tradicinės vertės. Natūralios kiliminės dangos dažnai pasirenkamos ne vien dėl techninių savybių, bet ir dėl medžiagos autentiškumo, jaukumo bei natūralesnio ryšio su interjeru.
Pagrindinis natūralus pluoštas, naudojamas kiliminės dangos gamyboje, yra vilna. Istoriškai ji ilgą laiką buvo viena svarbiausių kilimų gamybos medžiagų ir iki šiol išlaiko aukštos kokybės, komforto bei prabangos įvaizdį. Nors šiuolaikinėje rinkoje vilna sudaro tik labai nedidelę visų kiliminėms dangoms naudojamų pluoštų dalį, kai kuriems pirkėjams ji išlieka pageidaujamu pasirinkimu.
Vilnos naudojimas kiliminėse dangose dažnai siejamas su natūralumu, ilgaamžiškumo tradicija ir išskirtiniu paviršiaus pojūčiu. Tokios dangos paprastai vertinamos interjeruose, kuriuose svarbus ne tik praktiškumas, bet ir medžiagų kokybė, kilmė bei bendras patalpos charakteris. Dėl šios priežasties vilna dažniau pasirenkama ten, kur norima sukurti jaukesnę, šiltesnę ir natūralesnę aplinką.
Natūralūs pluoštai, ypač vilna, paprastai yra brangesni už daugelį sintetinių alternatyvų. Kainą lemia ne tik pati žaliava, bet ir jos paruošimas, apdirbimas, rūšiavimas, gamybos procesas bei pasaulinės vilnos pasiūlos apimtys. Skirtingai nei sintetiniai pluoštai, kuriuos galima gaminti pramoniniu būdu dideliais kiekiais ir gana tiksliai kontroliuoti jų savybes, natūralios žaliavos priklauso nuo gyvulininkystės, regiono, kokybės, sezoniškumo ir tarptautinės rinkos sąlygų.
Svarbūs vilnos gamybos centrai pasaulyje yra Naujoji Zelandija, Argentina, Kinija ir Didžioji Britanija. Šiose šalyse vilnos gamyba turi gilias tradicijas, o jų žaliava naudojama įvairiose tekstilės srityse, įskaitant ir kiliminių dangų pramonę. Vis dėlto galutinė kiliminės dangos kokybė priklauso ne vien nuo vilnos kilmės šalies, bet ir nuo pluošto atrankos, apdirbimo, siūlo konstrukcijos bei visos dangos gamybos technologijos.
Be vilnos, kiliminių dangų gamyboje gali būti naudojami ir kiti natūralūs pluoštai, tačiau jie dažniausiai užima nišines pozicijas. Tokios medžiagos gali būti pasirenkamos dėl specifinės išvaizdos, tekstūros ar natūralios kilmės, tačiau jos ne visada pasižymi tokiu universaliu pritaikymu kaip plačiau naudojami sintetiniai pluoštai ar vilna. Todėl natūralūs pluoštai dažniausiai vertinami kaip labiau specializuotas, individualiam interjerui pritaikytas sprendimas.
Renkantis kiliminę dangą iš natūralių pluoštų, svarbu suprasti, kad tokia medžiaga dažnai pasirenkama ne vien pagal kainą ar atsparumo rodiklius. Čia didelę reikšmę turi pojūtis, estetika, natūralumas ir bendras interjero sumanymas. Natūralaus pluošto kiliminė danga gali tapti ne tik funkciniu grindų sprendimu, bet ir svarbia interjero dalimi, suteikiančia erdvei daugiau šilumos, tekstūros ir medžiagiškumo.
Todėl natūralius pluoštus verta vertinti kaip atskirą kiliminių dangų kategoriją. Jie neužima didžiausios rinkos dalies, tačiau turi aiškią savo vietą ten, kur svarbi natūrali medžiaga, išraiškingas paviršius ir aukštesnės kokybės įspūdis.
Sintetiniai pluoštai
Sintetiniai pluoštai yra viena svarbiausių šiuolaikinės kiliminių dangų pramonės medžiagų. Jie leidžia gamintojams tiksliai kontroliuoti pluošto formą, stiprumą, elastingumą, paviršiaus išvaizdą, spalvą ir kitas eksploatacines savybes. Skirtingai nei natūralūs pluoštai, kurie priklauso nuo žaliavos kilmės, kokybės ir gamtinių sąlygų, sintetiniai pluoštai gaminami pramoniniu būdu, todėl jų savybės gali būti nuosekliai kartojamos ir pritaikomos konkrečiai kiliminės dangos paskirčiai.
Sintetinių pluoštų gamybos pagrindas yra polimeras — medžiaga, kuri kaitinant išlydoma ir paverčiama vientisa mase. Šis išlydytas polimeras ištempiamas arba išspaudžiamas per labai smulkias angas specialioje metalinėje plokštelėje, vadinamoje filjere. Iš filjerės išeina ploni siūleliai, kurie vėliau atvėsinami, tempiami, stabilizuojami ir tekstūruojami. Tokiu būdu iš skystos arba minkštos polimero masės suformuojami tvirti, lankstūs ir kiliminės dangos gamybai tinkami pluoštai.
Filjerės angų forma turi didelę reikšmę galutinei pluošto struktūrai. Sintetiniai pluoštai gali būti gaminami įvairių skerspjūvių: apvalūs, trilobaliniai, pentalobaliniai, oktalobaliniai, kvadratiniai ar kitų specialių formų. Nors plika akimi šių skirtumų dažniausiai nematome, jie gali turėti pastebimą įtaką kiliminės dangos paviršiui. Skerspjūvio forma lemia, kaip pluoštas atspindi šviesą, kokį blizgesį turi danga, kaip ji atrodo skirtingame apšvietime, kiek atrodo puri ir kaip gerai paslepia smulkius nešvarumus ar naudojimo žymes.
Pavyzdžiui, vienos formos pluoštas gali suteikti dangai ryškesnį blizgesį, o kitos — matinį, ramesnį ir natūralesnį paviršių. Kai kurie skerspjūviai padeda išgauti didesnį vizualinį tūrį, todėl danga atrodo tankesnė ir pilnesnė. Kiti gali pagerinti tekstūros išlaikymą arba padėti geriau maskuoti kasdienio naudojimo požymius. Dėl šios priežasties pluošto forma yra ne tik gamybinė detalė, bet ir svarbus kiliminės dangos dizaino bei funkcionalumo elementas.
Dar prieš ekstruziją arba jos metu į išlydytą polimerą gali būti įmaišomi įvairūs priedai. Jie suteikia pluoštui papildomų savybių arba padeda išgauti tam tikrą vizualinį efektą. Vienas svarbiausių priedų tipų yra spalviniai pigmentai. Kai pigmentas įmaišomas į patį polimerą dar prieš formuojant pluoštą, gaunamas masėje dažytas pluoštas. Tokiu atveju spalva tampa ne paviršiniu sluoksniu, o visos pluošto struktūros dalimi.
Taip pat gali būti naudojami matinimo priedai, kurie sumažina pluošto permatomumą, suteikia jam baltesnį, mažiau blizgų ir natūralesnį vaizdą. Tokie priedai padeda išgauti subtilesnį paviršių ir geriau kontroliuoti galutinę dangos išvaizdą. Kai kuriais atvejais į polimerą gali būti įterpiami ir priedai, padedantys pagerinti atsparumą šviesai, ultravioletinių spindulių poveikiui ar kitoms aplinkos sąlygoms.
Po ekstruzijos pluoštas dar nėra galutinai paruoštas naudoti kiliminės dangos gamyboje. Jis turi pereiti papildomus apdorojimo etapus, kurie pagerina jo fizines savybes. Vienas svarbiausių etapų yra tempimas. Jo metu siūleliai ištempiami tam tikru santykiu, todėl polimero molekulės geriau išsirikiuoja pluošto kryptimi. Tai padidina pluošto stiprumą, pagerina atsparumą tempimui ir padeda suformuoti stabilesnę struktūrą.
Kitas svarbus etapas yra atkaitinimas — kontroliuojamas kaitinimo ir aušinimo procesas. Jis padeda stabilizuoti pluoštą, sumažinti vidines įtampas ir pagerinti jo matmenų pastovumą. Šie procesai yra svarbūs tam, kad pluoštas vėliau galėtų atlaikyti mechanines apkrovas, neprarastų savo savybių ir būtų tinkamas tolesniam siūlų bei kiliminės dangos gamybos procesui.
Po tempimo ir stabilizavimo pluoštas dažnai tekstūruojamas. Tekstūravimo metu tiesūs, lygūs siūleliai paverčiami banguotais, laužytais, garbanotais arba pjūklo dantų formą primenančiais siūleliais. Šis procesas suteikia pluoštui daugiau tūrio, purumo ir dengiamumo. Tekstūruotas pluoštas padeda kiliminei dangai atrodyti tankesnei, minkštesnei ir vizualiai pilnesnei, net jei pats siūlas yra labai plonas.
Tekstūravimas taip pat turi praktinę reikšmę. Tūresnis siūlas geriau užpildo kiliminės dangos paviršių, gali padėti geriau paslėpti pagrindą, suteikia malonesnį pojūtį vaikštant ir prisideda prie bendro dangos komforto. Dėl šios priežasties tekstūravimas yra vienas svarbiausių etapų, formuojant ne tik technines, bet ir estetines kiliminės dangos savybes.
Siūlų gamyba
Nors iš pirmo žvilgsnio vienas siūlo pluoštelis gali atrodyti labai paprastas, jo gamyba yra sudėtingas ir tiksliai kontroliuojamas procesas. Kiliminėms dangoms naudojami siūlai turi būti pakankamai tvirti, stabilūs, vienodi ir tinkami tolesniam gamybos etapui — taftingui, audimui ar kitam dangos formavimo būdui.
Vienas plačiai naudojamų sintetinių siūlų tipų yra tūrinis ištisinis siūlas, vadinamas BCF — Bulked Continuous Filament. Tai ištisinis, nenutrūkstamas pluoštas, kuris gamybos metu suformuojamas tiesiai į siūlo pavidalą. Kadangi BCF siūlas nėra sudarytas iš trumpų atskirų pluošto gabalėlių, jis pasižymi vientisa struktūra ir yra tinkamas daugeliui šiuolaikinių kiliminių dangų gamybos būdų.
BCF siūlai dažnai vertinami dėl to, kad jų gamyboje galima tiksliai kontroliuoti pluošto storį, tekstūrą, tūrį ir paviršiaus pobūdį. Jie gali būti naudojami įvairių tipų kiliminėms dangoms, kai reikia nuoseklios kokybės, gero dengiamumo ir stabilios išvaizdos. Tokie siūlai ypač svarbūs pramoninėje gamyboje, kur reikalingas didelis našumas ir vienodai pasikartojantis galutinis rezultatas.
Kitas siūlų gamybos būdas susijęs su trumpuoju pluoštu. Trumpasis pluoštas sudarytas iš tam tikro ilgio pluošto atkarpų, kurios pirmiausia turi būti paruoštos, sulygiuotos, susuktos ir paverstos vientisu siūlu. Šis procesas labiau primena tradicinį verpimą, nes atskiri trumpi pluošteliai turi būti sujungti į vieną struktūrą, kuri būtų pakankamai tvirta ir tinkama kiliminės dangos gamybai.
Trumpasis pluoštas pereina kelis paruošimo etapus. Iš pradžių pluošteliai gali būti maišomi, kad būtų pasiekta vienodesnė sudėtis ar norimos savybės. Vėliau jie iššukuojami, išlyginami ir formuojami į pluošto juostą. Galiausiai ši juosta verpiama arba sukama, kol suformuojamas siūlas. Nuo šių etapų tikslumo priklauso siūlo vienodumas, stiprumas, paviršiaus charakteris ir jo tinkamumas tolesnei gamybai.
Siūlo konstrukcija turi tiesioginę įtaką kiliminės dangos paviršiui. Skirtingas siūlo storis, sukimo intensyvumas, tekstūravimas ir pluošto forma gali lemti, ar danga atrodys lygi, puri, standesnė, minkštesnė, ramesnės ar ryškesnės tekstūros. Todėl siūlų gamyba nėra tik techninis tarpinis etapas — tai vienas svarbiausių procesų, kuriame pradedama formuoti būsimos kiliminės dangos išvaizda ir naudojimo savybės.
Galutiniame rezultate pluošto gamyba, jo skerspjūvio forma, priedai, tempimas, atkaitinimas, tekstūravimas ir siūlo konstrukcija veikia kaip viena sistema. Kiekvienas iš šių etapų prisideda prie to, kaip kiliminė danga atrodys, kaip jausis po kojomis, kaip išlaikys tekstūrą ir kaip elgsis kasdienio naudojimo metu. Todėl sintetinių pluoštų ir siūlų gamyba yra ne tik cheminis ar mechaninis procesas, bet ir svarbi kiliminės dangos kokybės, estetikos bei funkcionalumo dalis.
BCF apdorojimas
Tūrinio ištisinio siūlo, arba BCF, siūlai yra vienas svarbiausių sintetinių kiliminės dangos gamyboje naudojamų siūlų tipų. BCF santrumpa reiškia „Bulked Continuous Filament“ – tūrinį ištisinį filamentinį siūlą. Tai reiškia, kad siūlas sudarytas ne iš trumpų suverptų pluoštelių, kaip verptiniai siūlai, o iš ilgų, nepertraukiamų sintetinių gijų, kurios suformuojamos ekstruzijos būdu ir vėliau apdorojamos taip, kad įgautų reikiamą tūrį, tekstūrą, elastingumą ir eksploatacines savybes.
BCF siūlų gamybos procesas prasideda nuo polimero lydymo. Išlydytas polimeras, pavyzdžiui, poliamidas, polipropilenas arba poliesteris, išspaudžiamas per filjerą – metalinę plokštelę su labai smulkiomis angomis. Pro šias angas išeinančios gijos atvėsinamos, tempiamos ir stabilizuojamos. Tempimo metu molekulinė pluošto struktūra orientuojama viena kryptimi, todėl siūlas tampa tvirtesnis, atsparesnis tempimui ir tinkamesnis tolimesniam naudojimui kiliminės dangos gamyboje.
Ekstruzijos būdu pagamintas BCF produktas, turintis reikiamą gijų skaičių norimam siūlo storiui arba denjeriui, gali būti tiesiogiai suvyniojamas ant surinkimo ričių. Tačiau vien tik išspaustas ir suvyniotas siūlas dar neturi visų savybių, kurių reikia kokybiškai kiliminei dangai. Todėl vėlesniuose etapuose siūlai tekstūruojami, supinami oro srove, sukami, termofiksuojami arba kitaip apdorojami, priklausomai nuo to, kokio tipo kiliminei dangai jie bus naudojami.
Viena svarbiausių BCF apdorojimo stadijų yra tekstūravimas. Jo metu tiesios sintetinės gijos mechaniškai arba šiluminiu būdu deformuojamos, kad įgautų garbanotumą, bangavimą arba tūrinę struktūrą. Būtent tekstūravimas suteikia siūlui purumo, minkštumo, elastingumo ir geresnį atsistatymą po suspaudimo. Kiliminėje dangoje tai reiškia malonesnį paviršiaus pojūtį, geresnį plauko užpildymą ir didesnį atsparumą mindymui.
BCF siūlai gali būti apdorojami oro srove. Oro srove supinti siūlai gaunami tada, kai keli siūlų galai praleidžiami per specialų oro purkštuką. Stipri oro srovė sujudina atskiras gijas, jas supina, sujungia ir suformuoja vientisesnį siūlų pluoštą. Toks apdorojimas pagerina siūlo stabilumą, sumažina atskirų gijų išsiskyrimą ir padeda tolygiau formuoti kiliminės dangos paviršių.
Oro srove supinti spalvoti siūlai gali sukurti melanžinį arba margą efektą. Tai ypač dažnai naudojama kilpinės konstrukcijos komercinėse kiliminėse dangose, kuriose paviršius turi būti ne tik patvarus, bet ir praktiškas. Melanžinis raštas padeda vizualiai paslėpti smulkias dėmes, dulkes, pėdsakus ir kasdienio naudojimo žymes, todėl tokios dangos dažnai pasirenkamos biurams, viešbučiams, koridoriams, laiptinėms ir kitoms intensyvaus judėjimo erdvėms.
Jeigu BCF siūlai skirti kirpto plauko kiliminei dangai, vien oro srovės apdorojimo dažniausiai nepakanka. Tokiu atveju atskiri siūlai paprastai sukami. Sukimo metu keli siūlo galai sujungiami ir susukami tarpusavyje, kad susidarytų tvirtesnė, stabilesnė ir aiškesnę struktūrą turinti gija. Sukimo intensyvumas turi tiesioginę įtaką galutinei kiliminės dangos išvaizdai: silpniau susukti siūlai suteikia minkštesnį, lygesnį paviršių, o stipriau susukti gali sukurti ryškesnę tekstūrą, dinamiškesnį plauko judėjimą ir didesnį atsparumą plauko išsiskleidimui.
Po sukimo siūlai dažniausiai termofiksuojami. Termofiksavimas – tai šiluminis procesas, kurio metu susuktas siūlas stabilizuojamas, kad išlaikytų jam suteiktą formą. Kitaip tariant, šiluma padeda „užrakinti“ sukimo struktūrą. Tai labai svarbu kirpto plauko kiliminėms dangoms, nes be tinkamo termofiksavimo siūlas galėtų prarasti sukimo formą, išsileisti, greičiau pūkuotis ar netolygiai dėvėtis.
Termofiksuoti BCF siūlai pasižymi geresniu matmenų stabilumu, tvirtesne plauko struktūra ir tolygesne išvaizda eksploatacijos metu. Tokie siūlai ypač svarbūs dangoms, kurioms keliami aukštesni estetikos ir ilgaamžiškumo reikalavimai, pavyzdžiui, „Saxony“, „Frieze“, veliūro tipo ar kitoms kirpto plauko dangoms. Kuo geriau stabilizuotas siūlas, tuo ilgiau kiliminė danga išlaiko pirminę tekstūrą ir mažiau keičiasi intensyviai vaikštomose vietose.
BCF apdorojimo būdas taip pat priklauso nuo to, kokia kiliminės dangos konstrukcija bus gaminama. Kilpinėms dangoms dažniausiai svarbus siūlo tvirtumas, tūris, spalvinis stabilumas ir atsparumas purvo matomumui. Kirpto plauko dangoms didesnę reikšmę turi sukimo stabilumas, minkštumas, plauko krypties išlaikymas ir atsparumas pūkavimuisi. Todėl tas pats sintetinis pluoštas, priklausomai nuo apdorojimo, gali būti pritaikytas labai skirtingiems gaminiams – nuo praktiškos komercinės kiliminės plytelės iki minkštos gyvenamųjų patalpų dangos.
Svarbu ir tai, kad BCF siūlai dažnai dažomi dar gamybos metu, kai pigmentas įmaišomas į išlydytą polimerą prieš ekstruziją. Toks dažymo būdas vadinamas dažymu masėje arba „solution dyed“ technologija. Šiuo atveju spalva tampa pačios gijos dalimi, o ne tik paviršiniu sluoksniu. Dėl to kiliminė danga gali būti atsparesnė blukimui, valymo priemonėms ir intensyvesniam naudojimui. Ši savybė ypač vertinama komercinėse patalpose, kur danga turi ilgai išlaikyti estetinį vaizdą.
Apibendrinant galima teigti, kad BCF apdorojimas yra vienas iš esminių etapų, lemiančių galutinę kiliminės dangos kokybę. Nuo tekstūravimo, oro srovės supynimo, sukimo, termofiksavimo ir dažymo būdo priklauso dangos tūris, minkštumas, elastingumas, atsparumas dėvėjimuisi, spalvos stabilumas ir vizualinis efektas. Todėl vertinant kiliminę dangą svarbu atkreipti dėmesį ne tik į tai, iš kokio pluošto ji pagaminta, bet ir į tai, kaip tas pluoštas buvo apdorotas.
Trumpųjų pluoštų siūlų apdorojimas
Trumpųjų pluoštų siūlai gaminami iš riboto ilgio pluoštelių, kurie verpimo metu sujungiami į vientisą siūlą. Skirtingai nei BCF siūlai, sudaryti iš ilgų, ištisinių sintetinių gijų, trumpųjų pluoštų siūlai savo struktūra labiau primena tradicinius tekstilės siūlus. Tokiu principu verpiama vilna, medvilnė ir kiti natūralūs pluoštai, tačiau kiliminių dangų pramonėje trumpųjų pluoštų technologija gali būti taikoma ir sintetiniams pluoštams, pavyzdžiui, poliamidui, poliesteriui ar kitiems kilimų gamyboje naudojamiems pluoštams. Tokie siūlai dažnai pasirenkami tada, kai norima išgauti natūralesnę išvaizdą, švelnesnį paviršių, mažesnį blizgumą ir tekstiliškesnį kiliminės dangos pojūtį.
Kai gaminamas sintetinis trumpasis pluoštas, procesas prasideda nuo polimero lydymo ir ekstruzijos. Išlydytas polimeras išspaudžiamas per filjerą, suformuojant didelius ištisinių gijų pluoštus, vadinamus „tow“. Tai dar nėra galutinis siūlas, o tarpinė žaliavos forma, kuri vėliau papildomai apdorojama. Šie pluoštai gofruojami, tai yra jiems suteikiamas bangavimas arba garbanotumas. Gofravimas padidina pluošto tūrį, pagerina pluoštelių sukibimą verpimo metu ir padeda būsimam siūlui įgauti purumo, minkštumo bei elastingumo. Po gofravimo pluoštas supjaustomas į trumpesnes atkarpas, kurios dažniausiai būna maždaug apie 10–20 cm. Šios atkarpos ir vadinamos trumpaisiais pluoštais.
Trumpųjų pluoštų kokybė labai priklauso nuo jų ilgio, storio, vienodumo, paviršiaus savybių ir to, kaip tolygiai jie buvo paruošti tolimesniam apdorojimui. Kuo pluošteliai vienodesni, tuo lengviau juos suverpti į stabilų, vienodo storio ir kokybišką siūlą. Prieš patį verpimą trumpasis pluoštas turi praeiti kelis svarbius paruošimo etapus – maišymą, karšimą ir tempimą. Šie procesai yra būtini tam, kad iš atskirų, nevienodai išsidėsčiusių pluoštelių būtų suformuota tolygi, verpimui tinkama pluošto juosta.
Maišymo metu trumpieji pluoštai iš skirtingų ryšulių ar partijų kruopščiai sumaišomi tarpusavyje. Tai daroma tam, kad žaliava būtų kuo vienodesnė. Net ir tos pačios rūšies pluoštai gali nežymiai skirtis pagal ilgį, storį, atspalvį, blizgesį ar dažų įsisavinimą. Jeigu šie skirtumai nebūtų išlyginti, vėliau kiliminėje dangoje galėtų atsirasti matomų dryžių, nevienodų spalvinių zonų arba skirtingo intensyvumo paviršiaus vietų. Maišymas ypač svarbus tada, kai siūlas arba jau pagaminta kiliminė danga dažomi vėlesniuose gamybos etapuose. Gerai atliktas maišymas padeda išgauti vientisesnį siūlą, tolygesnį dažymą ir stabilesnę galutinės dangos išvaizdą.
Po maišymo pluoštai karšiami. Karšimo metu susivėlę, netvarkingai išsidėstę trumpieji pluoštai iššukuojami, atskiriami vienas nuo kito ir iš dalies sulygiuojami viena kryptimi. Šio proceso metu pašalinamos smulkios sankaupos, gumulėliai, susivėlusios vietos ir kiti netolygumai. Karšimo rezultatas yra vientisa, minkšta, į virvę panaši pluoštų juosta. Ji dar nėra pakankamai tvirta, kad būtų naudojama kaip siūlas, tačiau jau turi aiškesnę struktūrą ir gali būti toliau apdorojama. Kuo tolygiau atliekamas karšimas, tuo lengviau vėliau suformuoti vienodo storio ir stabilų siūlą. Jei pluoštai nėra tinkamai iššukuoti ir sulygiuoti, galutinis siūlas gali būti nevienodas, su storesnėmis ir plonesnėmis vietomis, o tai kiliminėje dangoje gali pasireikšti nevienodu plauko tankiu, paviršiaus nelygumais ar netolygiu dažymu.
Toliau atliekamas tempimas. Šio proceso metu kelios karštos pluošto juostos sujungiamos, tempiamos, suploninamos ir dar labiau sulygiuojamos. Tempimas padeda sumažinti pluošto masę ilgio vienetui ir paruošia jį verpimui. Jis atlieka kelias labai svarbias funkcijas: papildomai sumaišo pluoštus, padeda išlyginti galimus skirtumus tarp atskirų partijų, užtikrina tolygesnę masę ilgio vienetui ir išdėsto pluoštus lygiagrečiau. Dėl to verpimo metu pluošteliai lengviau susisuka tarpusavyje ir suformuoja stabilesnę siūlo struktūrą. Jei tempimas atliekamas netolygiai, siūlas gali turėti silpnesnių vietų, storio svyravimų arba nevienodą paviršiaus struktūrą. Kiliminėje dangoje tai gali turėti įtakos ne tik estetikai, bet ir atsparumui dėvėjimuisi.
Paruoštas trumpasis pluoštas galiausiai verpiamas į siūlą. Verpimo metu pluošteliai susukami tarpusavyje, kad susidarytų vientisa, pakankamai tvirta ir pageidaujamo storio gija. Sukimas suteikia siūlui stiprumo ir padeda trumpiems pluošteliams laikytis kartu. Verpimo metu suformuojamas galutinis siūlo storis, kuris turi tiesioginę įtaką kiliminės dangos išvaizdai, tankiui ir pojūčiui. Storesni siūlai gali suteikti dangai ryškesnę tekstūrą, didesnį tūrį ir minkštesnį paviršių, o plonesni leidžia išgauti tankesnę, lygesnę ir subtilesnę struktūrą.
Sukimo intensyvumas taip pat svarbus. Silpniau susuktas siūlas gali būti minkštesnis ir puresnis, tačiau mažiau stabilus. Stipriau susuktas siūlas paprastai geriau išlaiko formą, yra tvirtesnis ir atsparesnis dėvėjimuisi, tačiau jo paviršius gali būti kietesnis. Todėl sukimo lygis parenkamas pagal tai, kokio tipo kiliminė danga bus gaminama ir kokių savybių iš jos tikimasi. Pavyzdžiui, minkštai gyvenamųjų patalpų dangai gali būti siekiama švelnesnio paviršiaus, o intensyvaus naudojimo zonoms svarbesnis gali būti siūlo stabilumas ir atsparumas.
Po verpimo trumpųjų pluoštų siūlai gali būti papildomai apdorojami. Jie gali būti sujungiami į storesnius siūlus, dar kartą sukami, termiškai stabilizuojami arba dažomi. Terminis stabilizavimas padeda „užfiksuoti“ siūlo struktūrą, todėl jis geriau išlaiko formą, mažiau išsileidžia ir stabiliau atrodo eksploatacijos metu. Tai ypač svarbu kirpto plauko kiliminėms dangoms, kuriose siūlo forma ir paviršiaus tolygumas turi didelę reikšmę galutiniam vaizdui. Dažymas taip pat gali būti atliekamas skirtinguose etapuose: gali būti dažomas pats pluoštas, jau suverptas siūlas arba pagaminta kiliminė danga. Pasirinktas dažymo būdas turi įtakos spalvos gyliui, atsparumui blukimui ir bendram dangos vientisumui.
Trumpųjų pluoštų siūlai kiliminei dangai suteikia savitą charakterį. Tokia danga dažnai atrodo natūraliau, šilčiau ir minkščiau nei danga, pagaminta iš ištisinių sintetinių gijų. Jos paviršius gali būti mažiau blizgus, labiau matiškas ir vizualiai artimesnis vilnai ar kitoms natūralioms tekstilės medžiagoms. Dėl trumpųjų pluoštų struktūros tokie siūlai gali turėti šiek tiek „plaukuotą“ paviršių, kuris suteikia jaukumo, tačiau kartu gali lemti ir pradinį pūkavimąsi. Nauja kiliminė danga iš trumpųjų pluoštų kurį laiką gali skleisti smulkius pluoštelius, ypač intensyviau naudojamose vietose. Tai nebūtinai reiškia prastą kokybę – dažnai tai natūrali tokios konstrukcijos savybė, kuri laikui bėgant sumažėja.
Lyginant su BCF siūlais, trumpųjų pluoštų siūlai dažniau pasirenkami tada, kai siekiama natūralesnės išvaizdos, jaukesnio pojūčio ir mažesnio blizgumo. BCF siūlai paprastai pasižymi ištisinėmis sintetinėmis gijomis, geru stabilumu, mažesniu pūkavimusi ir praktiškumu intensyviai naudojamose erdvėse. Trumpųjų pluoštų siūlai labiau primena tradicinį tekstilės gaminį ir gali suteikti dangai daugiau minkštumo bei natūralios estetikos. Todėl vienas siūlų tipas nėra savaime geresnis už kitą – jų pasirinkimas priklauso nuo kiliminės dangos paskirties, norimos išvaizdos, eksploatacinių reikalavimų ir interjero pobūdžio.
Apibendrinant galima teigti, kad trumpųjų pluoštų siūlų apdorojimas yra kelių etapų procesas, kuriame kiekviena stadija turi aiškią paskirtį. Maišymas užtikrina žaliavos vienodumą, karšimas sulygiuoja pluoštus, tempimas paruošia juos verpimui, o verpimas paverčia trumpuosius pluoštus galutiniu siūlu. Nuo šių procesų kokybės priklauso kiliminės dangos paviršiaus tolygumas, spalvos vientisumas, minkštumas, tvirtumas, pūkavimosi lygis ir ilgalaikė išvaizda.
Trumpųjų pluoštų siūlų apdorojimas: termofiksavimo procesas
Trumpųjų pluoštų siūlų, kaip ir BCF siūlų, apdorojime labai svarbią vietą užima sukimas ir vėlesnis termofiksavimas. Šie procesai turi tiesioginę įtaką kiliminės dangos išvaizdai, paviršiaus struktūrai, plauko elgesiui, atsparumui dėvėjimuisi ir ilgalaikiam estetiniam vaizdui. Vien tik suverpti arba suformuoti siūlą nepakanka – norint, kad jis išlaikytų jam suteiktą formą, būtų stabilesnis ir tinkamai elgtųsi galutinėje kiliminėje dangoje, siūlas turi būti papildomai stabilizuojamas.
Sukimo intensyvumas yra vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių kiliminės dangos paviršiaus charakterį. Kirpto plauko kiliminėje dangoje stipriai susuktas siūlas sukuria ryškesnę, judresnę ir tekstūriškesnę paviršiaus struktūrą. Toks siūlas dažnai naudojamas frizė tipo dangose, kuriose plaukas atrodo gyvesnis, labiau susisukęs ir mažiau linkęs rodyti pėdsakus ar dulkių siurblio žymes. Vidutinio sukimo siūlas dažniausiai naudojamas Saxony tipo kiliminėms dangoms – jos turi tvarkingą, elegantišką, gana vienodą paviršių, tačiau kartu išlaiko pakankamai aiškią plauko struktūrą. Silpnai susuktas siūlas, ypač kai termofiksavimas yra menkas arba jo visai nėra, sukuria lygesnį, minkštesnį, prabangesnį veliūro arba Saxony plush tipo paviršių. Tokia danga atrodo labai švelni ir glotni, tačiau gali labiau rodyti pėdsakus, plauko krypties pokyčius ir naudojimo žymes.
Po sukimo siūlas, skirtas kirpto plauko arba kilpinės konstrukcijos kiliminei dangai, suvyniojamas ant siūlų kūgių ar kitų gamybai tinkamų laikiklių. Taip jis paruošiamas termofiksavimo procesui. Šio etapo tikslas – stabilizuoti siūlo sukimą, kad siūlas išlaikytų jam suteiktą formą ir vėliau, jau kiliminėje dangoje, nesistengtų grįžti į ankstesnę, mažiau susuktą būseną. Be termofiksavimo susuktas siūlas būtų mažiau stabilus: jis galėtų atsisukti, išsileisti, prarasti aiškią struktūrą, greičiau pūkuotis arba netolygiau dėvėtis.
Termofiksavimas veikia siūlą aukšta temperatūra ir sukuria jame savotišką formos „atmintį“. Kitaip tariant, šiluma padeda užfiksuoti siūlo konfigūraciją – jo sukimą, bangavimą, tekstūrą ir bendrą formą. Sintetiniuose pluoštuose, tokiuose kaip poliamidas ar poliesteris, šilumos poveikis leidžia pluošto molekulinei struktūrai stabilizuotis naujoje padėtyje. Atvėsęs siūlas geriau išlaiko jam suteiktą formą, todėl kiliminėje dangoje plaukas tampa stabilesnis, atsparesnis deformacijai ir ilgiau išlaiko norimą paviršiaus vaizdą.
Kirpto plauko kiliminėse dangose termofiksavimas yra ypač svarbus. Tokiose dangose plauko galai yra atviri, todėl siūlo struktūra tiesiogiai matoma paviršiuje. Jei siūlas nėra tinkamai stabilizuotas, plaukas gali greičiau prarasti savo formą, išsiskleisti, susiploti ar pradėti atrodyti netolygiai. Gerai termofiksuotas siūlas padeda dangai ilgiau išlaikyti pirminę tekstūrą, sumažina plauko išsileidimą ir pagerina atsparumą intensyviam vaikščiojimui. Tai ypač svarbu koridoriuose, laiptinėse, biuruose, viešbučiuose ir kitose vietose, kur kiliminė danga nuolat veikiama mechaninio spaudimo.
Termofiksavimas svarbus ne tik kirpto plauko, bet ir kai kurioms kilpinėms kiliminėms dangoms. Kilpinėse konstrukcijose siūlas nėra nukerpamas, tačiau jo stabilumas vis tiek turi įtakos kilpų formai, dangos paviršiaus tolygumui ir atsparumui deformacijai. Stabilizuotas siūlas padeda kilpoms išlaikyti aiškesnę struktūrą, mažina išsitampymo ar netolygaus paviršiaus riziką ir prisideda prie bendro dangos ilgaamžiškumo.
Termofiksavimo kokybė turi didelę reikšmę galutiniam rezultatui. Jei temperatūra, drėgmė, laikas ar įtempimas parenkami netinkamai, siūlas gali būti stabilizuotas nepakankamai arba, priešingai, gali būti pažeistas. Per silpnas termofiksavimas neužtikrina pakankamos sukimo atminties, todėl siūlas gali prarasti formą eksploatacijos metu. Per intensyvus karščio poveikis gali sumažinti siūlo elastingumą, pakeisti jo paviršiaus pojūtį, blizgesį arba net pabloginti kai kurias mechanines savybes. Todėl termofiksavimo procesas turi būti tiksliai kontroliuojamas ir pritaikytas konkrečiam pluoštui, siūlo storiui, sukimo lygiui bei būsimai kiliminės dangos paskirčiai.
Šiuolaikinėje siūlų gamyboje dažniausiai naudojamos dvi nuolatinio termofiksavimo sistemos – Suessen ir Superba. Abi jos skirtos siūlo sukimo stabilizavimui, tačiau veikia skirtingais principais. Suessen sistema naudoja sausą karštį. Šiame procese siūlai veikiami aukšta temperatūra, o nailono siūlams temperatūra gali viršyti 220 °C. Sausas karštis leidžia greitai ir intensyviai stabilizuoti siūlo struktūrą, todėl ši technologija plačiai taikoma gaminant kiliminėms dangoms skirtus siūlus, kuriems reikalingas aiškus sukimo išlaikymas ir geras formos stabilumas.
Superba sistema veikia kitaip – siūlams kaitinti naudojamas garas ir žemesnė temperatūra. Garas šilumą perduoda tolygiau ir švelniau, todėl siūlas stabilizuojamas mažiau agresyviomis sąlygomis. Toks metodas gali padėti išlaikyti tam tikras siūlo savybes, pavyzdžiui, minkštumą, tūrį ir paviršiaus pilnumą. Dėl garo poveikio siūlas gali įgauti tolygesnę struktūrą, o pats termofiksavimo procesas gali būti tinkamesnis tam tikriems pluoštams ar specifiniams kiliminės dangos tipams.
Tiek Suessen, tiek Superba sistemos naudojamos tam, kad siūlas galutinėje kiliminėje dangoje būtų stabilesnis ir patikimiau išlaikytų jam suteiktą formą. Skirtumas tarp šių sistemų gali atsispindėti siūlo paviršiaus pojūtyje, tūryje, elastingume, blizgesyje ir galutinėje dangos išvaizdoje. Vienais atvejais siekiama ryškesnio, tvirčiau užfiksuoto sukimo ir didesnio atsparumo, kitais – minkštesnio, pilnesnio ir švelnesnio paviršiaus. Todėl termofiksavimo technologijos pasirinkimas priklauso nuo to, kokią kiliminę dangą norima pagaminti: praktišką komercinę dangą, minkštą gyvenamųjų patalpų dangą, elegantišką Saxony tipo paviršių ar ryškesnės tekstūros frizė dangą.
Termofiksuotas siūlas turi kelis svarbius privalumus. Jis geriau išlaiko sukimą, mažiau išsileidžia, stabiliau atrodo eksploatacijos metu ir padeda kiliminei dangai ilgiau išlaikyti pirminę išvaizdą. Taip pat gali sumažėti paviršiaus pūkavimasis, plauko išsiskleidimas ir netolygus dėvėjimasis. Tai ypač svarbu dangoms, kurios naudojamos intensyvaus judėjimo zonose arba kuriose norima išlaikyti aiškų, estetišką paviršiaus vaizdą ilgą laiką.
Apibendrinant galima teigti, kad termofiksavimas yra vienas svarbiausių siūlo apdorojimo etapų, ypač gaminant kirpto plauko kilimines dangas. Sukimas suformuoja siūlo charakterį, o termofiksavimas padeda tą charakterį išsaugoti. Nuo šio proceso priklauso, ar kiliminė danga bus minkšta ir glotni, tvarkingai struktūruota, ryškiai tekstūriška ar itin atspari kasdieniam naudojimui. Todėl vertinant kiliminės dangos kokybę svarbu atkreipti dėmesį ne tik į pluošto rūšį, bet ir į tai, kaip siūlas buvo susuktas, termofiksuotas ir stabilizuotas prieš jam tampant galutinės dangos paviršiumi.
Siūlo storis
Siūlo storis yra vienas iš svarbių kiliminės dangos techninių rodiklių, nes jis turi tiesioginę įtaką dangos išvaizdai, paviršiaus pojūčiui, tankiui, svoriui, atsparumui dėvėjimuisi ir net tam, kaip danga atrodys eksploatacijos metu. Kartu su pluošto tipu, siūlo konstrukcija, sukimu, plauko aukščiu ir dygsnių tankiu siūlo storis padeda suprasti, kokio pobūdžio kiliminė danga yra gaminama ir kokioms patalpoms ji gali būti tinkamiausia.
Komercinės paskirties kiliminės dangos specifikacijose siūlo storis dažnai nurodomas kaip vienas iš pagrindinių parametrų. Tai ypač svarbu objektinėms dangoms, naudojamoms biuruose, viešbučiuose, koridoriuose, laiptinėse, prekybos erdvėse ar kitose intensyvaus judėjimo zonose. Tokiose vietose vien estetinis vaizdas nėra pakankamas – reikia įvertinti ir tai, ar siūlas bus pakankamai tvirtas, ar danga išlaikys formą, ar paviršius greitai nesusiplos ir ar plaukas išliks stabilus ilgalaikio naudojimo metu.
Siūlo storis tekstilės pramonėje dažniausiai apibūdinamas ne paprastu skersmens matavimu, o linijiniu tankiu. Linijinis tankis nusako, kiek siūlas sveria tam tikrame ilgyje arba, kai kuriose sistemose, kokio ilgio siūlas telpa į tam tikrą svorį. Kitaip tariant, tai būdas įvertinti siūlo „stambumą“ arba „smulkumą“. Kadangi kiliminėse dangose naudojami skirtingi siūlų tipai – verptiniai trumpųjų pluoštų siūlai ir BCF ištisiniai filamentiniai siūlai – jų storiui apibūdinti naudojamos skirtingos numeravimo sistemos.
Europos tekstilės ir kiliminių dangų pramonėje siūlo storiui apibūdinti dažniau naudojamos metrinės linijinio tankio sistemos, tokios kaip Tex, dtex arba Nm. Verptiems siūlams gali būti taikomas metrinis numeris Nm, kuris, kaip ir „cotton count“, yra netiesioginė sistema: kuo didesnis Nm skaičius, tuo siūlas yra plonesnis. Nm parodo, kiek metrų siūlo tenka vienam gramui masės, arba kiek kilometrų siūlo telpa viename kilograme. Pavyzdžiui, Nm 10 reiškia, kad 10 kilometrų tokio siūlo sveria 1 kilogramą. Jei Nm skaičius didesnis, siūlas yra ilgesnis tame pačiame svoryje, vadinasi, lengvesnis ir plonesnis. Jei Nm skaičius mažesnis, siūlas yra storesnis ir sunkesnis.
Šiuolaikinėse techninėse specifikacijose vis dažniau naudojamos Tex arba dtex sistemos, kurios yra tiesioginės. Tai reiškia, kad didesnis skaičius rodo storesnį ir sunkesnį siūlą. Tex nurodo, kiek gramų sveria 1000 metrų siūlo, o dtex – kiek gramų sveria 10 000 metrų siūlo. Dėl metrinės sistemos šie žymėjimai yra patogesni tarptautinėje prekyboje ir dažnai naudojami aprašant sintetinius siūlus, įskaitant kiliminės dangos gamyboje naudojamus BCF ir verptinius siūlus.
Siūlo storis nėra vien tik teorinis skaičius. Jis realiai veikia kiliminės dangos paviršių. Storesnis siūlas gali sukurti pilnesnę, ryškesnę ir minkštesnę struktūrą. Tokia danga dažnai atrodo masyvesnė, turi daugiau tūrio ir gali suteikti didesnį komforto pojūtį vaikštant. Storesni siūlai gali būti naudojami dangoms, kuriose siekiama išraiškingos tekstūros, jaukumo ar vizualiai sodresnio paviršiaus. Tačiau storesnis siūlas savaime dar nereiškia, kad kiliminė danga bus kokybiškesnė ar atsparesnė. Labai svarbu, kaip jis susuktas, kaip termofiksuotas, koks yra dygsnių tankis ir kokia pati kiliminės dangos konstrukcija.
Plonesnis siūlas leidžia sukurti smulkesnį, tankesnį ir subtilesnį paviršių. Tokia kiliminė danga gali atrodyti elegantiškiau, turėti lygesnę tekstūrą ir geriau perteikti smulkesnius raštus. Plonesni siūlai dažnai naudojami tada, kai siekiama aiškesnio dizaino, tikslesnės paviršiaus struktūros arba didesnio tankumo. Vis dėlto, jei plonas siūlas naudojamas per retai arba konstrukcija nėra pakankamai tanki, danga gali būti mažiau atspari intensyviam mindymui. Todėl siūlo storis visada turi būti vertinamas kartu su kitais parametrais.
Kiliminės dangos kokybę lemia ne vienas rodiklis, o jų visuma. Pavyzdžiui, du gaminiai gali turėti panašų siūlo storį, tačiau visiškai skirtingai dėvėtis dėl skirtingo pluošto tipo, sukimo, termofiksavimo, plauko aukščio, dygsnių tankio ar pagrindo konstrukcijos. Storesnis, bet silpnai susuktas ir netinkamai stabilizuotas siūlas gali greičiau prarasti formą nei plonesnis, bet gerai susuktas ir tinkamai termofiksuotas siūlas. Todėl techninėse specifikacijose siūlo storis yra svarbus, bet jis neturėtų būti vertinamas atskirai.
BCF siūluose svarbus ne tik bendras denier skaičius, bet ir atskirų gijų skaičius bei jų storis. BCF siūlas gali būti sudarytas iš daugybės plonų filamentų arba iš mažesnio skaičiaus storesnių gijų. Tai turi įtakos paviršiaus pojūčiui, blizgesiui, minkštumui ir atsparumui. Daug plonesnių gijų gali suteikti švelnesnį, pilnesnį paviršių, o storesnės gijos gali būti standesnės ir suteikti kitokį tekstūrinį efektą. Todėl BCF siūlo charakterį lemia ne tik bendras linijinis tankis, bet ir tai, kaip tas tankis paskirstytas tarp atskirų gijų.
Verptiniuose trumpųjų pluoštų siūluose siūlo storis priklauso nuo pluošto kiekio, verpimo proceso, sukimo intensyvumo ir to, ar siūlas yra viengubas, ar sudarytas iš kelių susuktų siūlų. Kelių gijų arba kelių siūlų sujungimas gali padidinti bendrą siūlo tvirtumą, suteikti jam daugiau stabilumo ir pakeisti kiliminės dangos paviršiaus vaizdą. Tokie siūlai gali atrodyti sodresni, tekstūriškesni ir būti tinkami dangoms, kuriose svarbus natūralus, tekstilinis charakteris.
Siūlo storis taip pat veikia dangos svorį. Storesni siūlai dažniausiai padidina plauko masę, todėl kiliminė danga gali atrodyti pilnesnė ir prabangesnė. Tačiau didesnis plauko svoris nėra vienintelis ilgaamžiškumo rodiklis. Jeigu plaukas aukštas, bet siūlas per mažai susuktas arba danga per reta, ji gali greičiau susiploti intensyvaus naudojimo zonose. Kita vertus, tanki danga iš tinkamai parinkto ir stabilizuoto siūlo gali būti labai atspari net ir tada, kai jos plaukas nėra labai aukštas.
Praktikoje siūlo storis padeda paaiškinti, kodėl skirtingos kiliminės dangos atrodo ir jaučiasi skirtingai. Vienos dangos būna minkštos, purios ir vizualiai šiltos, kitos – tankios, standesnės ir labiau pritaikytos intensyviam naudojimui. Vienos geriau tinka miegamiesiems ar poilsio zonoms, kur svarbus komfortas, kitos – koridoriams, biurams ar viešbučiams, kur prioritetas teikiamas atsparumui ir lengvesnei priežiūrai. Todėl renkantis kiliminę dangą verta žiūrėti ne tik į spalvą ar raštą, bet ir į techninius duomenis, tarp jų – siūlo storį bei jo numeravimo sistemą.
Apibendrinimas
Renkantis kiliminę dangą svarbu suprasti, kad vien pluošto pavadinimas dar neatskleidžia visos gaminio kokybės. Vilna, poliamidas, poliesteris ar polipropilenas turi savų privalumų, tačiau galutiniam rezultatui ne mažiau svarbu tai, kaip šis pluoštas buvo apdorotas. BCF siūlai, trumpųjų pluoštų verptiniai siūlai, tekstūravimas, sukimas ir termofiksavimas lemia, ar danga bus puresnė, minkštesnė, stabilesnė, atsparesnė mindymui ir ilgiau išlaikys estetinį vaizdą.
Natūralūs pluoštai, ypač vilna, išlieka vertinami dėl jaukumo, elastingumo ir natūralaus paviršiaus pojūčio. Sintetiniai pluoštai suteikia daugiau galimybių kontroliuoti dangos technines savybes, spalvos stabilumą, atsparumą dėmėms, drėgmei ar intensyvesniam naudojimui. Todėl nėra vieno universalaus geriausio pasirinkimo – tinkamiausia kiliminė danga priklauso nuo patalpos paskirties, apkrovos, norimo komforto, priežiūros sąlygų ir interjero sumanymo.
Apibendrinant galima pasakyti, kad norint pasirinkti kokybišką ir ilgai tarnaujančią kiliminę dangą, verta žiūrėti ne tik į spalvą, raštą ar kainą. Kur kas svarbiau įvertinti visą gaminio konstrukciją: iš kokio pluošto ji pagaminta, kokio tipo siūlai naudoti, kaip jie apdoroti ir kokiai naudojimo sričiai danga skirta. Kuo geriau suprantame, iš ko gaminama kiliminė danga, tuo lengviau pasirinkti sprendimą, kuris ne tik gražiai atrodys interjere, bet ir praktiškai tarnaus kasdienėje aplinkoje.
