Apdailos medžiagos interjere
Apdailos medžiagos interjere. Kuriant interjerą dažnai manoma, kad pirmiausia reikia nuspręsti bendrą viziją, o tik tada galvoti apie detales. Tačiau realybėje viskas gali vykti priešingai – būtent smulkios detalės kartais padiktuoja visą dizaino kryptį. Medžiagų detalizavimas – tai būdas, kaip skirtingos medžiagos tarpusavyje jungiamos, kaip jos bus surenkamos ir kokį galutinį efektą sukurs. Tai ne tik estetika, bet ir praktiškumas, nes nuo detalių priklauso ne tik interjero grožis, bet ir jo ilgaamžiškumas bei funkcionalumas.
Nors dažnai detalizavimas laikomas paskutiniu interjero kūrimo etapu, iš tiesų jis gali atsirasti jau pačioje pradžioje ir netgi lemti visą interjero sprendimą. Pasirinkus tam tikrą medžiagą, jos jungimo būdai gali daryti įtaką baldų formoms, sienų ar grindų apdailai ir netgi viso erdvės išdėstymo logikai.
Žinoma architektė Eva Jiricna savo projektus pradeda būtent nuo detalių. Ji pirmiausia pasirenka medžiagas ir iš karto piešia jų jungtis realaus dydžio brėžiniuose, kad užtikrintų ne tik estetinį, bet ir techninį sprendimo pagrįstumą. Kaip ji pati sako, jei jau aišku, kaip jungsis skirtingos medžiagos, tuomet galima kurti išdėstymą, kuris ne tik atrodys puikiai, bet ir bus praktiškas.
Kuriant savo interjerą verta apie tai pagalvoti – iš anksto apsvarstę, kaip jungsis medžiagos, kokie bus kampai ir apdailos sprendimai, galite išvengti daugybės netikėtumų ir sukurti darnią, apgalvotą erdvę. Kartais detalės nėra tik smulkmenos – jos gali tapti viso interjero pagrindu.
Medžiagų detalizavimas ir surinkimas turėtų būti neatsiejama interjero dizaino proceso dalis, o kiekviena detalė turėtų harmoningai sietis su bendra koncepcija, sukurdama darnų santykį tarp visumos ir smulkmenų. Pavyzdžiui, projektuojant esamame pastate, dizainerio tikslas gali būti aiškiai atskirti senas ir naujas medžiagas. Šis principas gali būti išreikštas skirtingais būdais: senos, nusidėvėjusios medžiagos gali būti kontrastuojamos su naujomis, naujos medžiagos gali vizualiai „kyboti“ virš senųjų, arba tarp jų gali būti paliekami „neigiami tarpai“ ar šešėliniai grioveliai, pabrėžiantys atskyrimą.
Medžiaginės detalės taip pat gali perteikti tam tikrą architektūros ir dizaino filosofiją ar stilistinę kryptį. Pavyzdžiui, modernizmo estetikoje visi tvirtinimo elementai gali būti sąmoningai atidengiami, pabrėžiant konstrukcinį „sąžiningumą“, arba, atvirkščiai, tam tikri fiziniai interjero elementai gali būti paslėpti, sukuriant „plūduriuojančių“ paviršių iliuziją.
Projektuojant medžiagų jungtis ir jų surinkimą, dizaineriai gali naudoti tiek tradicinius, laiko patikrintus statybos metodus, tiek gamykliškai pagamintas, iš anksto suprojektuotas detales, tokias kaip akustinės plokštės ar pertvarų sistemos.
Anksčiau medžiagų detalizavimą ir surinkimą atlikdavo amatininkai, taikydami savo profesijos įgūdžius ir dizaino kalbą: akmentašys – akmens apdirbimo principus, stalius – medžio apdirbimo taisykles, kalvis – geležies ir plieno technologijas, o stiklius – stiklo meistrystės subtilybes.
Tradicinės meistrystės technikos ir fizinis amatų pobūdis suteikė istoriniams pastatams autentiškumo, kurio žmonės ir šiandien ieško rankų darbo gaminiuose. Tokie elementai kaip meistro paliktos žymės, įrankių pėdsakai ar unikalūs paviršiai, kurių negalima atkartoti mašinomis, sukuria išskirtinumą ir „sąžiningą“ dizainą.
Nors tradiciniai amatai išlieka vertingi, kokybiškas šiuolaikinis detalizavimas taip pat gali turėti autentiškumo. Šiuolaikiniai dizaineriai turi prieigą prie pažangių medžiagų ir gamybos technologijų, kurios leidžia itin tiksliai sujungti ir detalizuoti interjero elementus. Kompiuterinio projektavimo (CAD) ir gamybos (CAM) technologijų derinys atveria naujas galimybes kūrybiniams sprendimams – erdvės, kurios anksčiau egzistavo tik vaizduotėje, dabar gali būti realiai įgyvendintos.
Naujosios technologijos keičia tradicines medžiagų funkcijas ir jų panaudojimo principus. Klasikinės statybinės medžiagos, tokios kaip akmens blokai ar medinės lentos, derinamos su polimorfinėmis, skystos formos medžiagomis, o natūralios medžiagos dažnai kontrastuojamos su sintetinėmis.
Beveik visoms organinėms ir natūralioms medžiagoms jau rasti funkciniai pakaitalai – vilna, medvilnė, šilkas ar linas gali būti pakeisti nailonu ir jo variacijomis, o medį, akmenį ir metalą vis dažniau išstumia betonas ar polistirenas.
Sintetinių medžiagų gamyba reiškia, kad jos praranda savo simbolinį natūralumą ir tampa lankstesnės, suteikdamos dizainui daugiau abstraktumo. Tai leidžia laisviau derinti skirtingas medžiagas ir panaikinti aiškią ribą tarp natūralių bei dirbtinių medžiagų, taip kuriant naujas estetikos ir asociacijų galimybes.
Šie nauji „amatai“ ir techniniai procesai formuoja naują estetiką, sudėtingas organines formas ir dekoratyvumo atgimimą – savotišką šiuolaikinį „rokoko“ stilių.
Matsys – tai dizaino studija, nagrinėjanti ryšius tarp inžinerijos, biologijos ir skaičiavimo technologijų. Studijos požiūriu, architektūra gali būti suprantama kaip materiali struktūra, turinti savo vidines ir išorines jėgas, lemiančias formos vystymąsi ir elgseną. Jie tyrinėja metodologijas, kaip dizainas gali tapti „veiklus“, pasitelkiant geometrijos ir medžiagų diferenciaciją, siekiant harmoningos integracijos tarp estetikos, funkcionalumo ir gamybos technologijų.
Bendradarbiaudamas su „Elbo Group“ ir „Studio Lynn“, Brennanas Buckas pasitelkė paprastus skaitmeninio dizaino ir gamybos procesus, siekdamas sukurti sudėtingas formas ir raštus. Instaliacija, sudaryta iš 1400 unikaliai išpjautų faneros plokščių, akcentuoja detalių gausą, o ne vientisą eleganciją. Tuo pat metu ji išlaiko tęstinumą: paviršiaus morfologijos vientisumą, struktūrinių raštų nuoseklumą skirtinguose paviršiuose bei įvairiapusiškus gylio ir spalvos tarpusavio ryšius.
Akivaizdu, kad detalių kūrimas gali būti kūrybinis procesas – galimybė pritaikyti išradingus sprendimus tiek mikro, tiek makro mastu. Kurdami projektus „Kvadrat“ salonams, dizaineriai Ronanas ir Erwansas Bouroullecai sukūrė dinamiškas formas, naudodami iš audinio pagamintus pasikartojančius komponentus, kurie buvo sulankstomi ir sujungiami pasitelkiant įvairias inovatyvias technikas. Tokie dizaino ir detalių kūrimo metodai remiasi architektūrinėmis geometrinėmis formomis (pvz., geodeziniu kupolu) bei tekstilės kalba, tuo pat metu juos transformuodami.
Spręsdami detalių problemas, dizaineriai taip pat gali semtis įkvėpimo iš gamtos – šis procesas vadinamas biomimetika. Biomimetika skatina pagarbą gamtai ir jos formų, procesų, sistemų bei strategijų perėmimą ir pritaikymą dizaino srityje. Pavyzdžiui, dizaineriai ir mokslininkai, stebėdami koralus, sukūrė anglies dioksidą sugeriančius cementus, pastatų membranoms paremti naudojamas skeleto struktūras, o Velcro užsegimas buvo įkvėptas varnalėšų kabliukų formos.
Nors šiuolaikinių pastatų statyboje dalyvauja mažiau amatininkų ir meistrų nei istorinių statinių kūrimo procese, dizaineriai ir užsakovaai vis tiek gali kreiptis į specializuotus tiekėjus ir rangovus, norėdami gauti patarimų apie statybos metodus ir medžiagų detales. Tai ypač naudinga, jei kuriamas nestandartinis dizainas – unikalus vienkartinis projektas („one-off“).
Tokiais atvejais glaudus dizainerio ir specializuoto rangovo bendradarbiavimas gali būti itin naudingas. Rangovai gali suteikti ekspertinių žinių apie tam tikras medžiagas ar statybos metodus bei turi galimybių gaminti prototipus ir testuoti alternatyvas. Tai leidžia dizaineriui ir užsakovui įvertinti įvairius sprendimus dar prieš galutinį įgyvendinimą. Prototipai padeda priimti sprendimus dėl estetinio vaizdo, konstrukcinių metodų bei techninių savybių, tokių kaip akustika ar šviesos sklaida.
Svarbu, kad dizaineris vertintų rangovo ar gamintojo žinias. Gamintojas geriausiai supranta medžiagų fizines savybes, jų tvirtinimo būdus bei pritaikymo galimybes skirtinguose kontekstuose. Tiekėjai ir rangovai gali patarti dėl medžiagų apdailos, paviršių apdorojimo bei kitų svarbių detalių, kurios lemia galutinį projekto rezultatą.
Apdailos procesai – apdirbimas, pjovimas, poliravimas, grūdinimas, sandarinimas ir kt. – gali pakeisti medžiagų vizualinį vaizdą taip pat stipriai, kaip ir bet kokia nepermatoma danga. Tokios natūraliai susiformavusios ar pagamintos medžiagos kaip mediena, akmuo, plytos, metalas ar oda yra vertinamos tada, kai jų apdaila pabrėžia arba bent jau neužgožia jų natūralios tekstūros, spalvų gylio ir įvairovės.
Medžiagų apdailos ir dangų terminai gali būti poetiški ir sukelti tam tikras medžiagiškas atmosferas bei jutimines reakcijas. Pavyzdžiui, vaškavimas, aliejavimas, skaldymas, šlifavimas, glazūravimas, poliravimas, satininis poliravimas, lakavimas – šie žodžiai ne tik nusako medžiagos apdirbimo būdą, bet ir kelia asociacijas su tam tikrais kvapais, garsais ar tekstūromis, kurias dizaineris gali panaudoti siekdamas specifinio efekto.
Medžiagų detalių brėžinių ir statybų vietoje atliktų darbų pavyzdžiai pateikiami VI dalies atvejų analizėse. Taip pat yra daugybė knygų ir periodinių leidinių, kuriuose galima rasti specifinių medžiagų detalizavimo ir statybos metodų pavyzdžių. Kai kurie iš jų yra išvardyti knygos pabaigoje, papildomoje literatūroje.
