Interjero projektavimas: erdvės planavimas ir dizaino sprendimai
Interjero projektavimas: erdvės planavimas ir dizaino sprendimai. Projektavimo erdvė yra esminis interjero dizaino proceso elementas, kuris gali būti parinktas užsakovo dar prieš pasamdant interjero dizainerį, tačiau taip nutinka ne visada. Kai kuriais atvejais dizaineris veikia kaip užsakovo konsultantas, padedantis įvertinti ir pasirinkti tinkamiausią vietą, taip pat dalyvauja derantis dėl nuomos ar įsigijimo sąlygų.
Tam tikrose situacijose interjero dizaineris gali būti kviečiamas sukurti universalaus pobūdžio projektą, pritaikomą skirtingoms lokacijoms. Tai ypač dažna praktika mažmeninės prekybos sektoriuje, kur vykdomi vadinamieji „roll-out“ projektai. Tokiais atvejais dizaino sprendimai yra moduliniai ir pritaikomi įvairiose vietose, remiantis nustatytais esminiais elementais bei aiškiai apibrėžtais apdailos medžiagų standartais.
Vis dėlto daugumoje projektų pati vieta tampa svarbiu kūrybiniu veiksniu, tiesiogiai veikiančiu dizainerio koncepciją bei medžiagų pasirinkimą. Projektavimo vietos gali būti labai įvairios: nuo jau egzistuojančių pastatų iki naujai statomų objektų, nuo dar tik projektavimo stadijoje esančių modelių ir brėžinių iki laikinųjų konstrukcijų ar statybų aikštelių. Kiekviena vieta turi savitų kontekstinių aspektų, kuriuos būtina kruopščiai įvertinti.
Pavyzdžiui, esant istoriniam pastatui, gali prireikti išsaugoti arba subtiliai papildyti tam tikrus architektūrinius elementus, derinant juos su naujais dizaino sprendimais. Toks kontekstualus požiūris tiesiogiai įtakoja medžiagų parinkimą bei bendrą interjero charakterį. Taigi, projektavimo vieta nėra tik fizinė erdvė – tai kompleksinis elementas, reikalaujantis kruopščios analizės ir jautraus dizaino sprendimų pritaikymo.
Egzistuojantys pastatai interjero dizaino kontekste
Egzistuojantis pastatas – tai sudėtinga ir daugiasluoksnė erdvė, kurios savybės gali skirtis priklausomai nuo jo amžiaus, būklės, architektūrinės vertės ir ankstesnių paskirčių bei naudojimo būdų. Toks pastatas gali būti bendruomenės mylima vieta, turinti savitą „asmenybę“, su kuria siejasi ištisos kartos. Jis gali būti miesto kraštovaizdžio dominantė, paveldo objektas, nežymi, aplinkos chaose pranykstanti struktūra ar netgi užmirštas „perlas“, laukantis atgimimo.
Kiekvienas pastatas turi savitą materialiąją tapatybę, kurią dizaineris paveldi ir su kuria jam tenka dirbti. Esamos medžiagos gali tapti įkvėpimo šaltiniu, kurio pagrindu galima atskleisti autentiką ir ją papildyti naujais dizaino elementais. Alternatyvi strategija – užmaskuoti esamus sluoksnius naujomis medžiagomis, visiškai transformuojant interjero estetiką.
Norint priimti pagrįstą sprendimą dėl dizaino intervencijos krypties ir pasirinktų medžiagų, būtina atlikti nuodugnią pastato analizę. Interjero dizaineris privalo perprasti ne tik pastato fizinę struktūrą, bet ir jo istorinį, kultūrinį bei socialinį kontekstą. Kaip teigia Fredas Scottas savo knygoje On Altering Architecture, šis procesas vadinamas „nuėmimu iki esmės“ (stripping back).
„Nuėmimas iki esmės“ išplečiant reiškia procesą, kurio metu dizaineris įgyja gilų supratimą apie pastatą, su kuriuo jis dirba. Tai yra struktūrinės afiniteto sampratos formavimas, kuris leidžia naujai intervencijai darniai įsilieti į esamą kontekstą. Pastatas turi būti suprantamas ne tik iš savo fizinės pusės, bet ir socialiniu bei ekonominiu aspektais. Tik atlikus šią analizę, galima pereiti prie tolimesnių projektavimo veiksmų.“
Taigi, interjero dizainerio užduotis nėra vien tik papildyti ar keisti esamą pastato erdvę – jis veikia kaip interpretatorius, kuris įvertina, ką verta išsaugoti, ką transformuoti, o ką užmaskuoti, kad nauja intervencija įprasmintų esamo pastato tapatybę šiuolaikinėje estetikoje.
„Nuėmimas iki esmės“ (Stripping Back) – keturios pagrindinės analizės sritys
Fredas Scottas apibrėžia keturias pagrindines analizės sritis, kurios yra būtinos siekiant perprasti esamo pastato prigimtį ir priimti pagrįstus dizaino sprendimus:
- Medžiagiškumas (Materials) – ši sritis apima visas pastato materialines savybes: konstrukcinius elementus, statybines medžiagas ir jų būklę. Dizaineris analizuoja, kokios medžiagos buvo naudotos pirminėje pastato versijoje ir kaip jos veikia erdvinę bei estetinę visumą.
- Erdviškumas (Spatial) – ši dimensija nagrinėja erdvės organizavimą: planinę struktūrą, hierarchiją, sekas, proporcijas bei jų santykius su žmogaus patirtimi. Suprasti esamą erdvinę konfigūraciją yra būtina norint sukurti logišką ir harmoningą naujų dizaino elementų integraciją.
- Stilius (Style) – pastato stiliaus analizė leidžia įvertinti jo architektūrinius ypatumus, istorinį kontekstą bei galimus dizaino precedentus. Pavyzdžiui, ar pastatas priklauso gruziniškajai (Georgian), neoklasicistinei, modernistinei ar kitai architektūros krypčiai? Supratimas apie stilių padeda apsispręsti, ar naujoji intervencija turėtų derėti prie esamo konteksto ar sąmoningai nuo jo atsiriboti.
- „Palimpsestas“ (Palimpsest) – šis terminas apibūdina laiko sluoksnius, kuriuos pastate paliko ankstesni naudotojai. Tai gali būti natūraliai nusidėvėję paviršiai, uždažyti architektūriniai elementai, matomi struktūriniai pakeitimai ar netgi erdvėje išlikusios emocinės atminties užuominos. Tokie ženklai gali būti arba pabrėžti ir integruoti į naują dizaino viziją, arba užmaskuoti bei transformuoti.
Dizaino intervencijos strategijos
Kai interjero dizaineris nuodugniai išanalizuoja esamą pastato struktūrą ir jo kontekstą, jis gali pasirinkti vieną iš įvairių dizaino įterpimo strategijų. Tarp dažniausiai naudojamų metodų yra:
- Harmoninga integracija – nauji elementai dera su senaisiais, sukuriant vientisą architektūrinę ir estetinę visumą.
- Antagonistinė priešprieša – nauji dizaino sprendimai sąmoningai kontrastuoja su esamu kontekstu, sukeldami vizualinę įtampą.
- Simbiotinė sąveika – naujieji elementai ne tik papildo senąją struktūrą, bet ir priklauso nuo jos egzistavimo.
- Parazitinė intervencija – nauji elementai „prilimpa“ prie senosios architektūros, veikdami kaip vizualiniai ar funkciniai „parazitai“.
- Besąlygiškas kontrastas – nauji paviršiai, medžiagos ar spalvos ryškiai skiriasi nuo esamos aplinkos, sukuriant aiškią ribą tarp seno ir naujo.
Praktinis pavyzdys: LBi projektas Londono Truman Brewery pastate
Puikus pavyzdys, iliustruojantis „nuėmimo iki esmės“ principą, yra Brinkworth dizainerių projektas LBi ofisams, įrengtiems istoriniame Londono Truman Brewery pastate. Šiame projekte buvo sąmoningai atidengti esminiai materialūs pastato elementai – grubus, pilkas plieninis karkasas ir matinės raudonos plytų sienos. Ši išraiškinga istorinė architektūra buvo akivaizdžiai priešpriešinama naujiesiems dizaino elementams, kurie buvo sukurti iš rafinuotų, blizgių, poliruotų paviršių ir sodrių, ryškių spalvų. Tokiu būdu buvo sukurtas vizualinis dialogas tarp senojo pastato charakterio ir modernių, ekspresyvių dizaino intervencijų.
Šis pavyzdys puikiai atspindi, kaip per medžiagų, erdvės, stiliaus ir palimpsesto analizę galima priimti inovatyvius ir konceptualiai pagrįstus dizaino sprendimus, kurie ne tik atskleidžia pastato istoriją, bet ir suteikia jam naują architektūrinį gyvenimą.
