Koncepcija

Koncepcija

Kūrybinis dizaino procesas yra sudėtingas derybų ir analizės derinys, apimantis projekto užduoties aiškinimą, vietos analizę bei supratimą ir pastangas suderinti šiuos aspektus, siekiant rasti tinkamą sprendimą – tai sintezės procesas. Šiame etape dažnai atliekamas galimybių studijos tyrimas, siekiant išbandyti ir pristatyti pasiūlymus. Dėl šio proceso gali prireikti sprendimų peržiūros ir tobulinimo. Šis nenuoseklus, cikliškas procesas, kuriame dalyvauja užsakovas, dizaineris ir kiti specialistai, gali būti kartojamas kelis kartus, kol bus pasiektas aiškus susitarimas dėl dizaino koncepcijos ir krypties.

Žaidybinis metodas yra svarbi šio etapo dalis, nes galutinis rezultatas turi apjungti kūrybiškumą ir logiką, estetiką ir techninius sprendimus. Šioje eksperimentinėje stadijoje interjero dizaineris arba dizaino komanda taiko įvairius metodus idėjoms generuoti ir išbandyti savo studijoje. Tai gali būti minčių žemėlapiai, schemos, eskizai, raktažodžiai, koncepciniai ir erdviniai modeliai, įkvepiančios nuotraukos iš žurnalų bei knygų, ankstesnių projektų vaizdai. Taip pat dizaino studijos aplinkoje dažnai būna „dizaino elementų“ – spalvų pavyzdžių, produktų katalogų, baldų dizaino katalogų bei įvairių medžiagų mėginių. Šie mėginiai gali būti tiek jau pažįstami ir esantys studijos vizualinio identiteto dalimi, tiek naujai atrinkti konkrečiam projektui iš parodų ar gamintojų kolekcijų.

Kaip teigia Ashby ir Johnson savo knygoje Materials and Design, dizaino procesas primena kūrybinę laboratoriją:

„Dizainerio mąstymas primena savotišką idėjų lydymo katilą. Nėra vieno aiškaus kelio į gerą dizainą – veikiau dizaineris siekia sugauti ir išlaikyti įvairias idėjas bei reakcijas į medžiagas, formas, tekstūras ir spalvas, jas perrikiuoti bei derinti, kol atras sprendimą, atitinkantį tiek projekto užduotį, tiek jo asmeninę kūrybinę viziją.”

Apsilankymas dizainerio studijoje gali suteikti unikalią galimybę stebėti kūrybinį procesą iš arti. Kai kurie dizaineriai dirba formaliai ir tvarkingai organizuotose erdvėse, tačiau dažnai jų studijos primena menininkų dirbtuves: sienos nukabinėtos įkvepiančiomis nuotraukomis, eskizais, užrašais; aplink studiją išdėlioti įvairūs objektai ir artefaktai, o medžiagų pavyzdžiai išmėtyti ant stalų, atremti į sienas ar paslėpti po stalais. Tokia aplinka formuoja studijos vizualinį identitetą bei dizaino kultūrą.

Neformali studijos atmosfera leidžia medžiagas derinti netikėtais būdais, skatina eksperimentuoti ir peržengti įprastus medžiagų naudojimo kanonus. Tai suteikia dizaineriams kūrybinę laisvę žaisti su alternatyvomis ir atrasti naujas medžiagų savybes.

Meno pasaulyje medžiagos yra esminė priemonė idėjoms perteikti. Pavyzdžiui, vokiečių menininkas Joseph Beuys (1921–1986) naudojo simboliškai svarbias medžiagas, tokias kaip veltinis ir taukai. Brazilų menininkas Cildo Meireles (gim. 1948) savo instaliacijoms naudoja kaulus, pinigus, komunijos ostijas. Amerikietis James Turrell (gim. 1943) kuria architektūrinę erdvę pasitelkdamas šviesą. Dar labiau kraštutinis britų menininko Marc Quinn (gim. 1964) pavyzdys – jis savo kūrybai naudoja netgi savo paties kraują.

Tokie konceptualūs požiūriai į medžiagas gali praturtinti ir interjero dizainerių mąstymą. Medžiagos gali būti pasirenkamos ne tik dėl jų estetikos ar funkcionalumo, bet ir dėl jų simbolinės vertės, gebėjimo perteikti istoriją ar idėją. Jos tampa komunikacijos priemone, į kurią auditorija reaguoja sąmoningai ar nesąmoningai.

Įkvėpimas iš kitų dizaino sričių

Kiti dizaino sektoriai, pavyzdžiui, drabužių ar mados dizainas, taip pat gali turėti įtakos interjero dizaino medžiagų pasirinkimui. Mada yra neišsemiamas įkvėpimo šaltinis, galintis padėti kurti unikalią interjero estetiką bei medžiagų koncepcijas.

Austrų–vengrų architektas Adolfas Loosas (1870–1933) buvo vienas pirmųjų, kuris atkreipė dėmesį į glaudų ryšį tarp mados ir architektūros. Jis abi šias sritis laikė evoliucionavusiomis iš ankstyvųjų žmogaus pastangų apsisaugoti – tiek rūbai, tiek būstai pradžioje buvo tekstiliniai dariniai, suteikę fizinę apsaugą.

Britų ir turkų-kipriečių kilmės mados dizaineris Husseinas Chalayanas (gim. 1970) garsėja inovatyviu požiūriu į medžiagas, kirpimo technikas ir naujų technologijų taikymą formų kūrimui. Jis dažnai akcentuoja savo domėjimąsi mokslu, technologijomis ir architektūra. Jo drabužiai turi ne tik simbolinę, bet ir architektūrinę erdvinę reikšmę – jie perteikia žmogaus migracijos, baldų bei produktų dizaino įtaką. Chalayanas eksperimentuoja su detalėmis, tvirtinimo mechanizmais bei jungtimis, kurios sujungia madą ir interjerą: jo suknelės virsta baldais, sijonai tampa stalais, o drabužiuose atsiranda durys ir dekoratyviniai elementai, peraugantys į konstrukcines dalis.

Mados įtaka interjero dizainui

Nors mados dizainas dažnai semiasi idėjų iš erdvinio dizaino kalbos, interjero dizaineriai taip pat gali pasinaudoti mados estetika ir technologijomis. Tai apima:

• Audinių sensorines savybes – šiuolaikiniai „architextiles“ (skaitmeniniu būdu sukurti ir pagaminti inovatyvūs tekstilės gaminiai) daro įtaką moderniems interjerams.
• Tvirtinimo ir sujungimo metodus – užtrauktukai, sagos, kabliukai ir spaustukai gali tapti interjero detalėmis.
• Kirpimo ir formavimo principus – modelių konstravimo ir audinio apdorojimo procesai, tokie kaip lankstymas, klostavimas, siuvimas, audimas, gali būti pritaikomi interjero dizaino elementuose.

Šie metodai gali būti naudojami ne tik kaip dekoratyviniai sprendimai, bet ir kaip esminiai interjero erdvės kūrimo elementai, suteikiantys jai inovatyvią formą bei koncepcinį gilumą.

Bendradarbiavimas kuriant inovatyvias medžiagas interjerui

Dizaineriai ne tik semiasi įkvėpimo iš kitų kūrėjų darbų, bet ir bendradarbiauja su įvairių sričių specialistais, siekdami sukurti inovatyvius medžiagų sprendimus. Vienas tokių pavyzdžių – Tactility Factory, kurioje susijungia tekstilės dizainerės Trish Belford ir architektės Ruth Morrow kompetencijos. Ši kompanija taiko tarpdisciplininius metodus, peržengiančius įprastas dizaino ribas, siekdama sukurti išskirtinius interjero produktus.

Vienas iš jų – Girli Concrete, kuris griauna tradicinį supratimą apie tekstilę kaip tik struktūrą „aprengiantį“ elementą. Vietoje to, tekstilės technologijos integruojamos į statybines medžiagas (betoną), sukuriant inovatyvius, „minkštus“ architektūrinius paviršius. Pagrindinis šio projekto konceptualus tikslas – įnešti „taktiliškumo“ į architektūrinę aplinką ir taip keisti žmonių santykį su pastatais bei jų interjeru.

Panašiu eksperimentiniu keliu eina ir dizainerė Hazel Hewitt, tyrinėjanti „megzto“ betono galimybes. Tokios inovacijos ne tik praplečia medžiagų naudojimo ribas interjero dizaine, bet ir keičia pačią mūsų suvokimo apie tradicines statybines medžiagas paradigmą.

Dizaineriai kuria erdvines koncepcijas, atsižvelgdami į užsakovo vertybes, įvaizdį, tapatybę, projekto užduotį bei vietos specifiką. Dažnai manoma, kad pirmiausia apibrėžiama erdvinė forma, o vėliau jai parenkamos tinkamos medžiagos pagal jų savybes – tai reiškia, kad medžiagos seka paskui formą. Nors tai yra viena iš galimų strategijų, ji nėra vienintelė.

Erdvinė koncepcija ir medžiagų paletė gali būti kuriamos vienu metu arba netgi pačios medžiagos gali tapti pagrindiniu erdvinio sprendimo kūrimo šaltiniu. Dizaineris gali atrasti naują, inovatyvią medžiagą, kuri dar nebuvo naudojama interjero dizaine, ir būtent ji gali padiktuoti erdvės formą bei struktūrą. Taip pat galima pritaikyti jau žinomą medžiagą visiškai naujame kontekste, eksperimentuojant su jos savybėmis ir pritaikymo galimybėmis. Tokiu atveju forma ir erdviniai sprendimai gali kilti iš medžiagų tyrimų bei jų eksperimentinio pritaikymo.